Vienatvė, meilė ir kiti demonai

O jei rezultatas nevykelis - greit kartis ant sakos...
Tai tik etiketes, kurias zmones primeta kitiems, juk lengviau gyvent kai vietus sudedi i vykeliu, o kitus i nevykeliu lentyna.
Man tai tokios etiketes juokingas. Patys zmones zino, kokie jie yra - intravertai, ekstravertai, linksmi, liudni ir t.t. Aisku galima klausynet nepazistamuju forumuose - jie ten mus puikiausiai persveicia kaip rentgenas

Bet, yra vienas esmninis niuansas. Išsilavinsių, ne "juodadarbių", kultūringų, inteligentiškų, normaliai uždirbančių vyrų Lt yra gerokai mažiau negu analogiškai - moterų. Pažoiūrėkite, koks merginų ir vaikinų santykis studijose (išskyrus tam tikras specifines specialybes). Vyrą be išsilavinimo, normalaus (ne itin didelio, o normalaus, t.y. ne minimalaus) uždarbio, neturintį didesnių ambicijų, susirasti nesunku. Bet, dažniausiai moterys juk irgi nori sau maždaug lygaus varianto..

Pradėjau temą skaityt ne nuo pradžių ir pataikiau į tas sapaliones. Ne iš karto net supratau, kad čia ne tos personos tema Jei turi problemą, gali savo temą susikurt, o ne teršt kitą.

Nenurodinėkit kur man rašyti.

Aš irgi nesuprantu, kodėl P ir S čia kelia šaršalą. Galite rašyti, bet jūs "trolinate", o ne protingai diskutuojate.

Smagu, kad sulaukiu tiek nuomonių ir patarimų. Ačiū Pakomentuosiu kai kuriuos minėtus aspektus. Iš tiesų esu mokytoja, kuriai pedagoginis darbas ne tik darbas, bet ir tam tikras gyvenimo būdas. Gal dėl to, kad esu vieniša, neturiu šeimos - galiu daug labiau atsiduoti darbinei veiklai. Štai turiu vieną kolegę, mes abi dėstome tą patį dalyką, esame panašaus amžiaus, taigi neblogai sutariame, susimatome ir po darbo. Ji dažnai sako: "Žinai, kaip norėčiau grįžti po darbo ir daugiau niekuo nesirūpinti, kad nereikėtų skambinėti vaikų tėvams ir aiškintis dėl praleistų pamokų, neaukoti viso vakaro kontrolinių darbų taisymams, nes ir savi vaikai laukia dėmesio, be to reikia galvoti, ką šeimynai valgyti pagaminti, dar visą bardaką sutvarkyti, o va tu laiminga - grįžti ir rami galva". Iš dalies tiesa... maisto perku nedaug, nereikia plauti krūvos lėkščių, ruošti mišinukų, nereikia rankioti žaislų iš visų namų kampų, bet... aš su tokiu mielu noru ir šeimyniškas vakarienes gaminčiau, ir pasakas mažiukams skaityčiau. Gal ir nesu kompetetinga santykių reikaluose, tačiau suprantu, jog šeima nėra vien nesibaigianti idilė. Mačiau ir savo tėvų santykiuose ir barnių, ir nekalbėjimų, ir nuovargio, bet manau tai natūralus dalykas, ir jei tik sutikčiau TĄ žmogų, nereiškia, jog tikėčiausi tik rožinio ir pūkuoto gyvenimo.
Dabar daug dėmesio skiriu savo darbui. Labai myliu dalyką, kurį dėstau, myliu mokinius, bendravimą su jais. Prieš šventes visuomet kepu pyragą, suruošiu vaišes, visi kartu smagiai pasibūname, išpuoštoje klasėje, nuoširdžiai pakalbame. Neturiu savų vaikų, kuriems galėčiau ieškoti kalėdinių dovanų, slėpti jas po eglute, bet savo auklėtiniams visuomet nuperku bent po simbolinę dovanėlę, parašau asmeninį sveikinimą. Prieš keletą metų sužinojau, jog viena mano auklėtinė laukiasi. Buvo sukeltas skandalas, mergaitei teko atlaikyti nemažą spaudimą ir įtampą, jaudinausi ir liūdėjau dėl jos, kaip dėl savo dukros, gimus vaikučiui, atsiklausus jos leidimo, nuvykau pasveikinti į ligoninę, iki šiol palaikome ryšius. Tikrai nenoriu, jog pamanytute, kad giriuosi ir aukštinu save, tačiau žinote kiekvieno savimeilė kartais "suveikia"... aš taip mylėčiau savo vaiką, taip juo rūpinčiausi, stengčiausi būti pačia geriausia mama, bet perspektyvos tokios pesimistinės...
Kas dėl atvirumo... tai sakydama turėjau galvoje, jog man patinka megzti naujas pažintis, mėgstu bendrauti, bet tai nereiškia, kad vos susipažinus su žmogumi - iškloju jam visą gyvenimą. Ne, tiesiog bandau neatsiriboti nuo pasaulio, nuo veiklos, žmonių.

Kai perskaičiau temą nuo pradžios, supratau, kad su autore esam ir panašios, ir skirtingos. Esu tokio pat amžiaus, neturiu vaikų, gyvenu viena - ir tai yra mano laimė. Neturiu nei didelio buto (turiu šiokį tokį paskolinį, bet ir tam pačiam reikia remonto), nei terasos, negaliu leisti sau prabangių kelionių, darbas paskutiniu irgi ne itin džiugina, neieškau vyro, nenoriu turėti vaikų (niekada jų netroškau, o jau tokiam amžiui jų susilaukti reikštų auginimą kone iki pensijos - ne itin šviesi perspektyva, mano nuomone ) - ir visame šitame kontekste aš esu laiminga Na, gal ne 100 %, bet 90 % tai tikrai. Bet tema ne apie mane.

Aš tikrai neimsiu dalint patarimų, kai dauguma čia - mano nuomone, jie yra niekiniai, kai kurie net juokingi, ypač ten, kur užkliūva tai, kad temos autorė mokytoja. Varge vargeli - o kiek netekėjusių ir bevaikių gydytojų, advokačių ir kt. gerokai prestižiškesnių profesijų atstovių

Noriu atkreipti dėmesį į kitą dalyką, kurio lyg nekas neminėjo Buvo užsiminta, kad viskam savas laikas, bet su tuo laiku yra taip: jis gali ateiti, bet gali ir neateiti. Ateis - puiku, bet yra tikimybė, kad jis taip niekad ir neateis. Klausimas autorei, kas jei pastarasis variantas? Mano nuomone, jis verta džiaugtis gyvenimu kaip jis besusiklostytų - su vyru, be jo, su vaikais ar be jų, nes po galais - jį mes turim tik vieną ir jis per trumpas, kad švaistytumėm jį rypavimams, kad niekas (šiuo atveju vyrai) manęs nemyli
Mano nuomone, žmogus tuo laimingesnis, kuo jis dėkingesnis sau už tai, koks jis yra ir ką jis turi ir kai tik prasideda pretenzijos sau, aplinkai, pasauliui - prasideda "problemos", kartais net lygioj vietoj...

Sakiau, nedalinsiu patarimų, bet viena duosiu - jei tik nesat alergiška, isigykit gyvūną (šunį/ katę) - žuvelės netinka Ir aš nesityčioju - lauks jūsų visada, mylės visokią (ir be makiažo, ir nesusišukavusią ) ir visada. Tvarka iš namų dings visiems laikams, bet jis atneš į namus tai, ko nesuteiks net pats brangiausias interjeras. Ir svarbiausia - užmegsit emocinį ryšį, kurio, man rodos, jums šiuo metu trūksta

Klausimas apie nepavykusį pasimatymą - tai jau trolinimas ? Ko reikėtų klausti , kad dauguma liktų patenkinti.

Ne. Tiesiog iš jūsų sklinda negatyvas, užsipuolate kiekvieną, kas tik teikiasi jūsų ko nors paklausti ar kažką patarti. Juk normalu, jei parašai kažkokį komentarą/klausimą, sulauki atsako. Kam tuomet rašote, jei jums neįdomi nė vieno nuomonė?

Labai atsiprašau, given444, nieko nesupratau iš Jūsų "sąmonės srauto", išskyrus kad sąžiningi piliečiai negali būti prezidentais.

Jūs eilinį kartą nesupratot mano minties, na, turbūt nelabai aiškiai jas dėstau.

Turiu pažįstamą, kuri uždirba pakankamai daug (virš 8 tūkst tikrai), turi du aukštuosius išsilavinimus, būtą, mašiną ir t.t., užima atsakingas pareigas tarptautinėje kompanijoje, ir pavadinti ją "nevykėle" ta prasme, apie kurią kalbate Jūs, tikrai negalima. Bet ji yra viena, nors antrosios pusės nori. Bet - nepavyksta surasti. Nes nelabai simpatiška, nemoka gražiai apsirengti, labai griežta, net eisena kažkokia vyriška. Vienu žodžiu, kas matė filmą "Tarnybinis romanas", supras, apie ką kalbu. Tai va, žiūrint pro santykių su vyrais prizmę, ji - nevykėle, nepaisant tuo, kad visur kitur jai sekasi puikiai. Todėl nemanau, kad galima kelti pretenzijas vyrams, kad jie kiaulės, jei jiems yra įdomesnės simpatiškos, gražiai apsirengusios ir žaismingos sekretorės (su tikrai nevykėliška alga), nei seksualiai nepatrauklios gyvenimo pirmūnės.



Bet ir jis jos neprievartavo, taip?




Kontraceptines priemones, iš kurių seniausia, saugiausia, patikimiausia ir plačiausiai paplitusi yra prezervatyvas, naudoja protingi vyrai, o protinga moteris neleis juo nepasinaudoti, jei neplanuoja vaikų.
Šioje situacijoje kaltinu juos abu, ir moteriškę, ir vyrą - abu elgėsi neatsakingai.




Kokia vazektomija, jei tas Rykutės vyras po to dar dviejų vaikų jau su mylima moterimi sulaukė? Apie ką Jūs? Norite mylėtis - pirmyn, aš už, nes celibatą laikau didesne nuodėme nei paleistuvystė, tik galvokite apie pasekmes.




Oho, nuo moters laisvosios meilės aukštinimo iki sekso tik siekiant vaikų. Nieko sau nuotaikos svyravimai :)

heh, as irgi neturiu seimos su kruva vaiku, dviese su dukra gyvenam. ir kuo toliau, tuo didesnis kosmaras man atrodo tas nuolatinis erzxelis ir ramybes nebuvimas namie. drauga turet noriu, galetu ir kartu gyvent (jei savo salygu man nestatytu), bet daugintis - nebe. man tai atrodo kasdienis vargas ir kruva nepageidaujamu pareigu vietoj laiko sau. o laika as branginu. sia prasme esu laiminga. nes galiu daryti tai, ka noriu. bet galiu suprasti autore. kazkada norejau seimos ir vaiku - gavau proga. yra tiesos dar tame, kad mums atsitinka tai, i ka sutelkiame savo demesi.

Bet jūs jau turite dukrelę - tai ir didžiulė laimė. Aš džiaugčiausi ir vieną vaiką turėdama

kodel nuolat tai kartojate? jus kas nors taip vadina?
Papildyta:



stebekite aplinka, ziurekite i zmones aplink be jokio isankstinio nusistatymo, pasileiskite pasroviui siek tiek, islaikydama krypti - demesi ten, kur jums norisi. progu gauname ne viena, jas reik pastebet