QUOTE(flight @ 2013 09 08, 21:15)
Given, norėti ir svajoti niekam neuždrausta

Bet manau, kad vis tik verta labiau koncentruotis į tai, už ką galima padėkoti - Dievui, visatai, likimui ar sau pačiai, o ypač, jei už ką dėkoti išties yra. Kai situacija priimama visa savo esybe, kai su ja susitaikoma - ne vien racionaliai, ne priverstinai - tada, dažnai būna, ir pati situacija ima ir pasikeičia. Galiu tą paliudyti iš savo pačios patirties, iš draugių patirties (tiesa, mano patirtis nebuvo susijusi su vyro ar šeimos klausimu).
O kad kiekvieno kelias skirtingas, vienam duota tas, kitam - anas, irgi tikiu. Esu panašaus amžiaus kaip autorė (truputį vyresnė), jau kažiek mačiusi gyvenimo - na negalime visi turėti visko, negalime ir tiek. Man, kaip neužilgo būsimai trijų vaikų mamai, irgi tenka turbūt ne mažesnė nei autorei dalis
neturimos, bet trokštamos ir pasiilgtos gyvenimo pusės - ir tai lygiai taip pat skaudu. Nesvarbu, kad iš šalies gali atrodyti - va, turi šeimą, vaikų, tai ko jai dar? Lygiai taip pat gyveni be kažko svarbaus ir reikalingo. Kol galų gale, mokaisi būti ten, kur esi ir taip, kaip esi - laiminga.
komentaras vertas milijono, tiesiai i desimtuka
Idomi tema. Vat man 36, turiu seima, du vaikus, bet neturiu megiamo darbo, karjeros, bei gero uzdarbio (na tikiuos gal turesiu dar). Tad autorei sitoje vietoje baltai pavydziu

Bet....vietom nesikeisciau. Vistik seima svarbiau. Bet cia man, o turiu draugiu, kurios gyvena be seimu ir net nezada kurti, ir yra laimingos, na bent jau taip teigia...
Surasit jus savo zmogu, manau kad tikrai surasit