Dienos sentencijos

Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.




geras eilėraštis ir man patiko

> Du keliaujantys angelai sustojo pernakvoti turtingos seimos namuose. Seima buvo gana siurksti ir atsisake juos priimti nakvoti sveciu kambaryje.
> Vietoj to angelams buvo duotas plotelis saltame rusyje.
> > Kai ant kietu grindu jie pasiklojo gultus, vyresnis
> >angelas pamate sienoje skyle ir ja uztaise. Kai
> >jaunesnysis paklause, kodel, vyresnis atsake:
> >"Ne visada yra taip, kaip atrodo".
>
> > Kita nakti angelai apsilanke labai neturtingo, bet
> >paslaugaus ukininko ir jo zmonos namuose. Malonus
>zmones pasidalino trupuciu tureto maisto ir leido
> >angelams miegoti ju lovoje, kad galetu tinkamai pailseti.
>
> > Kita ryta, tik pakilus saulei, angelai rado ukininka ir jo zmona skaudziai verkiancius.
> Vienintele karve, kurios pienas buvo vienintelis ju pragyvenimo
> >saltinis, gulejo lauke negyva.
>
> > Jaunesnysis angelas susinervino ir paklause
> >vyresniojo, kodel jis leido, kad taip atsitiktu: juk
> >pirmasis zmogus turejo viska, o tu jam dar padejai;
> >Antroji seima turejo labai mazai, bet noriai su mumis
> >pasidalino, o tu leidai ju karvei numirti.
>
> > "Ne visada yra kaip atrodo", - vyresnelis atsake
>
> >"Kai mes nakvojome rusyje, as pastebejau, kad toje
> >sienoje buvo pasleptas lobis. Kadangi seimininkas
> buvo didelis gobsuolis ir nenorejo su mumis dalintis savo
> >sekme, as uztaisiau skyle tam, kad jis nieko nerastu.
>
> >Kuomet mes miegojome ukininko lovoje, mirties angelas
> >atejo jo zmonos. As vietoj jos jam pasiuliau karve.
> Ne visada yra taip, kaip atrodo".
>
> > Kartais butent buna, kuomet kai kurie dalykai
> >neissisprendzia, kaip turetu. Jei turi tikejima, tau
> >tiesiog reikia tiketi, kad kiekvienas rezultatas yra
> >tavo naudai.
>
> >To gali kai kuri laika nezinoti.....
>
> >O kai kurie zmones ateina i musu gyvenimus ir greitai iseina.
>
> >O kai kurie zmones tampa draugais ir pasilieka
> >truputi... palikdami nuostabius pedsakus musu
> >sirdyse... Ir po to mes niekada nebuname tokie patys,
> >nes esame rade gera drauga!!!
>
> >Vakar diena yra istorija.
> >Rytojus - paslaptis
> >Siandiena yra dovana.
>
> >Stai kodel tai vadinama dabartim! (angl.k. dabartis ir dovana yra "apresent").

> >As manau, kad tai nepaprasta... gyventi ir branginti kieviena momenta.
> >Tai nera generaline repeticija!

Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš jau buvau triušio kapu ir krepšinio lanku garaže, agurkų lysve, slyvų krūmais ir pelargonijomis, po kurias ropojo skruzdėlės. Aš žingsniavau per akmenis ir paslaptingą cisterną, rūkstančią žolę ir stalo tenisą pusrūsyje. Aš buvau tvoros kuoliuku, lova klevo stalčiais, kuriais naudojausi kartu su broliais, šunimi Sendi, kuris šoko. Buvo lengva rasti draugą. Mes karstėmės medžiais, iš žolės statėm palapines, gaudėm gyvates ir – svajojom be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Po vaikystės.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš jau buvau nuspėjamas iš anksto. Aš buvau auklėjamas, mokomas, mylimas – nors ne aš pats, bet tas, kuris manimi atrodė. Mano vaidmuo buvo saugaus pasislėpimo būdas. Priežasčių keistis nebuvo. Aš buvau viešai pripažintas. Buvau patenkintas. Bet po to aš staiga pasikeičiau. Dabar aš ne toks tikras dėl savęs, bet labiau esu pačiu savimi. Mano vaidmuo beveik išnyko. Mano šaknys nėra mano bažnyčioje, mano darbe, mano mieste, net ir mano pasaulyje. Jos yra manyje pačiame. Nebe taip lengva rasti draugą – o aš svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nevaidinant.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Dabar aš vienišesnis, nei buvau anksčiau. Iš dalies esu gyvulys, tačiau neapsaugo manęs jo instinktai ir nevaržo jo matymas. Iš dalies esu ir dvasia, tik ne visiškai laisva, apribota skonio, lytėjimo ir laiko – nuolat trokštanti visko gyvenime. Čia nėra apsaugos. Apsauga reiškia baimę ir vienodumą, kai gyvenimas atidedamas. Apsauga reiškia lūkesčius ir kalėjimą bei ankstyvą mirtį. Aš gyvenu nežinomybėje. Bet juk yra kalnai, kad į juos koptum, debesys, kad juos pasikinkytum, žvaigždės, kad jas tyrinėtum, o draugai, kad juos rastum. Aš visiškai vienišas. Teturiu tik save ir – svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nesisaugant.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš ieškau ne tuštumoje bei poreikyje, bet augančioje pilnatvėje ir aistroje. Tuštuma siekia, kad bet kuris balsas užpildytų ertmę, bet kuris veidas išsklaidytų tamsą. Tuštuma atveda minias ir šešėlius, kuriuos lengva pakeisti. Pilnatvė atveda draugą – nepakartojamą, nepakeičiamą. Aš jau ne toks tuščias, kaip kažkada buvau. Juk yra vėjas ir vandenynas, knygos ir muzika, stiprybė ir jos džiaugsmas, ir yra naktis. Draugystė yra ne tiek prašymas, kiek šventė, ne tiek ritualas, kiek realybė, ne tiek poreikis, kiek noras. Draugystė yra – tu ir aš, o aš svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nepaisant to, kad reikia.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Kas tu esi? Aš noriu tai sužinoti.
Mes nepardavinėjome kartu pagalbos Koolui ir netranzavome drauge į mokyklą. Mes ne iš to paties miesto, ne to paties Dievo, kažin, ar ir pasaulio to paties. Nėra vaidmenų atlikimui, nėra apsaugos užtikrinimui, nėra kalėjimo uždarymui. Aš viliuos, kad joks atsakymas neatstos tavo buvimo, tavo akių, tavo esybės. Draugystė yra laisvė, yra skrajūnė, yra retenybė. Jai nereikia stimulo, ji pati yra stimulas. Ji pasitiki, supranta, auga, tyrinėja, ji šypsosi ir verkia. Ji nereikalauja ir nesikabina, ji nesitiki ir nereikalauja. Ji yra – ir to užtenka.
Dažnai aš būnu per daug rimtas, retai nuspėjamas iš anksto. Kartais šaltas ir nutolęs, tikriausiai aš visuomet keisiuos. Aš triukšmauju ir giriuos, kaip vaikas siekdamas dėmesio. Aš mąstau ir atrodau sugižęs, o mano pyktis gali būti netramdomas.
Bet aš prajuokinsiu tave
Ir tikriausiai tave mylėsiu,
Ir būsiu šalia, kai tau bus baisu.
Beveik kasdien aš šiek tiek drebu,
Kadangi bijau labiau, nei gali žinoti nepažįstami,
Ir jeigu kartais aš atskleisiu savo drebančią pusę
(išsigandusią pusę aš slapstau)
Ar tuomet
Tu būsi mano draugu?
Draugu,
Kuris matydamas, kaip aš bijau jo artumo ir stumiu jį nuo savęs, vis tiek užsispyrusiai pasiliktų pasidalinti dienos likučiu. Kai niekas nežino mano vardo ir neskambina man telefonu, kai niekam aš neberūpiu – ką padariau, ar ko nepadariau. Kai tie, kuriems aš padėjau ir tikėjausi to paties iš jų, taip vikriai pabėgo, palikdami mane vienišą, netekusį bet kokio žavesio ir subtilumo... Ar būsi tuo, kuris vis dėlto pasiliktų...
Ar tu būsi mano draugu?
Aš nežinau, kodėl,
Tiesiog to noriu.
Ar tu būsi draugu?
Ar tu būsi mano draugu?
Juk yra priežasčių, kad nesutiktum juo būti:
Kartais aš būnu mišrus, dažnai būnu drovus ir labai jautrus,
Mano baimė išsilieja pykčiu, nors man dėl to ir sunku,
Apie save aš kalbu tuomet, kai bijau,
O dieną dažnai praleidžiu, neištaręs nė žodžio.
Bet aš prajuokinsiu tave
Ir tikriausiai tave mylėsiu,
Ir būsiu su tavimi, kai tau bus liūdna.
Aš paverkšlenu truputį beveik kasdien,
Kadangi aš trokštu daugiau dėmesio, o to visiškai nežino nepažįstami.
Tad jeigu aš kartais atskleisiu savo malonią pusę
(švelnesnę ir šiltesnę pusę aš slepiu)
Ar tuomet
Tu būsi mano draugu?
Draugu,
Kuris nepaisydamas bet kokių glebių įžadų, paliestų tą slaptą vietą, kur aš esu pačiu savimi. Ir sužinotų, kaip skauda lūpas prašant ir akis verkiant, kuris nenueis šalin, suradęs mane vienišą gulint gatvėje ir meluojantį, nes pralaimėjimai mane sugniuždo. Bet sustotų šalia ir pasiliktų, kad primintų man tą dieną, kai buvau gražus.
Ar tu būsi mano draugu?
Juk yra tiek priežasčių, kad nesutiktum juo būti...
Ar tu būsi mano draugu?
Kai tik pamatau tave...
Kai tik pamatau tave vėl sugrįžta tas skausmas, ir man suspaudžia krūtinę. Visai prie pat širdies.
Man labiau patiktų, jei tokia įtampa būtų pilve, kad galėčiau ją numalšinti ar suvilioti martiniu.
Kančia krūtinėje nesuvedžiojama,
Ji tenori tavo rankų...
Bet tai neįmanoma,
Nes tu man pasakei,
Jog meilė negali nieko reikalauti.
Gal galėtum retkarčiais pasikalbėti su mano širdimi?
Ji nesupranta...



(James KAVANAUGH "Ar tu būsi mano draugu")

If it ain't broken, don't fix it.

Laimingi ne tie, kurie kasdien susitinka, o tie, kurie nesusitikdami nepamiršta vienas kito.
(galima vyriškosios pusės reakcija- skyrelyje "pasijuokim". Subalansuota nevedusiems/netekėjusioms)

"Labiausiai mus stabdo tai kas galvojame ,kad mes neesame".Daugiau pozityvo

Jeigu ant moters rankos ziedas, reiskia ji tikriausiai istekejusi.
Jeigu karoliai - tai nieko nereiskia.
Jeigu ziedas ir karoliai - ji istekejusi, bet tai nieko nereiskia.

SU ŠV. VALENTINO DIENA

Netikėk vėju-jis pažada ir negrįžta...
Netikėk žiogų daina-ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu- jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!



Jei gyventi – tai laimingai,
Jeigu dirbti – tai gerai.
Jei bučiuoti – tai aistringai,
Jei mylėti – tai karštai.

Я вас любил: любовь еще, быть может,
В душе моей угасла не совсем;
Но пусть она вас больше не тревожит;
Я не хочу печалить вас ничем.
Я вас любил безмолвно, безнадежно,
То робостью, то ревностью томим;
Я вас любил так искренно, так нежно,
Как дай вам бог любимой быть другим.

Man irgi labai patinka šis eilėraštis

BALADĖ APIE MEILĘ :

> Si balade tikrovei labai artima:
> Zemej Velnias gyveno kadais su seima.
> Nezinia kaip seniai jis jau buvo naslys
> Atminimui zmonos liko dukterys trys.
> Dar ketvirta turejo slapta nuo zmoniu.
> (Nesventu pasitaiko, deja, ir velniu!)
> Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra,
> Toji Laumes grazuoles ir Velnio dukra.
> Daug dienu, gal daug metu praejo, kaszin,
> Velnio dukros vis augo, vis ejo grazyn...
> Tiktai tevas paliego ir nutare karta:
> "Dukras man uz vyru isleisti jau verta!"
> Ir pacia vyriausia pakvietes i ruma, jai tare:
> "Tau kraiciui skiriu isdiduma."
> O vyra izymu ir grazu isrinko -
> Vyriausioji tapo zmona karininko.
> Antrosios jaunikis - turtingas pirklys,
> Besaikis godumas - jos kraicio dalis.
> Treciajai - poeta akiu melynu
> Ir iteike nerima jiems dovanu.
> Isgirdusi tai, ir dukte ketvirta
> Isdriso ateit, nors nebuvo kviesta...
> "Tau neskirsiu dalies!"
> Tare Velnias piktai.
> "Teks tau vyra taip pat susirasti paciai.
> Tave motina saukdavo meiles daina,
> Tad be turtu keliauk per pasauli viena!"
> Atsiduso dukte ir nuleido akis...
> Ta akimirka apgaube zeme naktis,
> Netgi tevui paciam pasidare gudu...
> Ir tada pavadino ja Meiles vardu.
> Ir keliauja ji per pasauli,
> Nesa zemei pavasarius, ziedus ir saule,
> Galingesne uz mirti, per amzius jauna,
> Ja supranta be zodziu sirdis kiekviena.
> Jos kerintis zvilgsnis lyg jura gili,
> Ja karta isvydes, pamirst negali.
> Ja matysi tamsiais ar auksiniais plaukais,
> Sypsnys jos tau zeme ir dangu pakeis.
> Ir ilgesies tu jos, neuzmiges nakcia,
> Abejoniu ugnim degins siela kancia...
> Viena svelniai ji guos,
> Kita ziauriai kankins,
> Ir kiekvienas vardu ja kitokiu vadins.
> Ji ateis kaip audra ar uz sapna tyliau,
> Ja mums lemta pazint anksciau ar veliau...
> Jei isdristu kas nors likti jai abejingu,
> tas gyvenima visa paliks nelaimingu.
> Ji ateis saukiama ir nelaukta visai,
> Kartais sako, kad ja siunte Velnias patsai!

Kartais žmogus,kurio tu nekenti labiau už viską pasaulyje,yra tas,be kurio negaletum gyventi..

Netekek uz to, su kuriuo noretum gyventi. Tekek uz to, be kurio negali gyventi