Įsimaiše ta trečia

sveikutes. noreciau issipasakoti.. man dabar labai sunkus etapas, nezinau nei kur detis, negaliu susitelkti mokslams, blaiviai mastyti, viskas aplinkui taip nuobodu ir pilka.. pradesiu nuo pradziu. su vaikinu draugaujame jau 3 metai. kartu dar negyvename, bet jau kazka link to planavome.. pati esu pilnamete, jis taip pat. pastaruoju metu daug mokinausi, ka darau ir dabar, nes man labai rupi mano ateitis, tad esu susitelkusi mokslams, stengiuosi, neinu is namu ir prasedziu ilgai prie knygu, narsau internete ieskodama info (studijuoju medicina), tad kazkaip is namu keleta dienu isejusi nebuvau, nebuvo tam laiko. pastebejau, kad kai tik vaikinas pradejo studijuoti universitete- santykiai paslijo. viskas pasikeite. man pirma mintis tokia buvo, jog susirado kita. mes vienas kita labai mylejom, jis kovojo del mano meiles visais imanomais budais, beabejo per visa ta laika mes daug mylejomes, o as pati ji taip pamilau, kad tiesiog neisivaizduoju be jo gyvenimo. daug kartu esam planave musu ateity, bet gyvenimas ne rozem klotas.. svarbiausia, kad jis nera grazuolis (nesakau, kad jis baisus, bet kad grazus irgi nepasakyciau) ir tiesiog nuteikiau pati save, kad jo gyvenime nebus jokios kitos, tiesiog norejau, kad taip butu, maniau, kad grazuoles i ji neziures, bet pasirodo klydau. jis tas zmogus, su kuriuo lengva bendrauti, drasus, siltas ir gebantis prajuokinti, kas merginoms ir patinka. kai tik susitikdavom jis pasikeite, nebeapsikabindavo, nepabuciuodavo, dazniausiai atstumdavo mane.. o man taip sirdi skaudedavo, kad apsiverkdavau prie jo. o jis saltakraujiskas- net demesio nekreipdavo. pasakodavo man, kaip jam linksma su kita, kaip jis su ja visur vaiksto, to net neslepia. is pradziu galvojau, kad jis mane tebemyli. galiu drasiai teigti, kad mano meile jam buvo TIKRA, ji vieninteli taip mylejau ir zinau, kad nieko kito taip nepamilsiu. kitas momentas buvo tas, kad jis pradejo manes vengti, nebesiulydavo susitikti, negaudavau zinuciu. kai paklausdavau ar jam patinka grupioke atsakymas buvo "ne, ji tik drauge". zinoma as nepatikejau. skaudziausias dalykas matyti mylima zmogu keiciantis tiesiog su kiekviena diena, maciau, kaip jo jausmai man atsalo, jis pasidare piktas ir irzlus, nenorejo su manim, o as vis dar tebesiglausciau kaip maza mergaite ir ziurejau jam i akis. jo akys tuo tarpu zvelge i mane nebe tuo zvilgsniu, jei suprantat.. seniau ziuredavo tikro isimylejelio akimis ir tomis akimirkomis as tirpau. vakar vaziavau masina, rysi su juo palaikem, nenorejau jo paleisti ar atiduoti kitai, kovojau del to. vaziuodama kitapus kelio pamaciau ji su panele. jie buvo apsikabine. iskart pravirkau, norejau nusizudyti. ir dabar prisiminus verkiu. kiekviena kart kai gristu namo vis prisimenu ta vaizda. as pasakiau jam, kad zinau, jis neatsake nieko. ar as ji praradau?, ar dar galiu susigrazinti?, jis man buvo tobulas, geras, meilus, svelnus, as nenoriu jo prarasti, beprotiskai myliu ji ir uz viska labiausiai noriu susigrazinti.

Žmogus ne daiktas, turi savo poreikius ir savo jausmus. Jauname amžiuje dažnai kelią į sėkmingus santykius pakerta mylimojo ar mylimosios idealizavimas, pačios meilės idealizavimas, noras, kad viskas būtų kaip svajonėse, o mylimasis - kaip filmuose. Labai gražų (ir, mano manymu, teisingą) meilės apibūdinimą kartą užtikau tinklalapyje apie kabalą:

"Ką reiškia: „Aš myliu moterį“? Man patinka ja pasinaudoti. Turiu kažkokius poreikius, tuštumas, norus, kažkokį alkį ir ji mane pripildo, suteikia malonumą. Štai už tai aš ją myliu. Taigi aš ją myliu? Ar myliu tą malonumą, kurį ji suteikia?

Reiškia, aš myliu save. O ją myliu kaip malonumo šaltinį, kaip mėgstu žuvį arba mėsą. Taigi jokios meilės čia nėra. Nereikia to vadinti žodžiu „meilė“.

Meilė - ne gavimas, o malonumo suteikimas meilės objektui. „Pamilk artimą“ - reiškia, pripildyk artimą tuo, ko jis trokšta, - tai tavo į jį požiūrio, kuris vadinasi „meilė“, išorinė išraiška.

Meilė - kai pripildai kitą. Tu pradedi jausti, ko nori mylimasis ir jį pripildydamas išreiški į jį savo požiūrį, kuris vadinasi „meilė“."

(visas straipsnis: http://www.kabbalah....p...7s-sÄ…lyga)

Vienintelę išeitį iš kančios matau būtent mylėti tokia meile. Tokiu atveju meilė yra laisva, atsieta nuo turėjimo, nuo savo poreikių tenkinimo. Taigi mano patarimas būtų tiesiog ugdyti nuoširdžios, nesavanaudiškos meilės jausmą savyje, o ne siekti suturėti partnerį, išlaikyti kažkada buvusias svajones, "atmušti" konkurentes. Deja, dažniausiai, kai imame statyti sąlygas santykiams, artimiesiems, pačiam gyvenimui, esame skaudžiai pamokomi. Kita vertus, būtent pamokos leidžia mums tobulėti . Kaip kartą sakė mano diplominio vadivas, kai anuomet nelėkiau pas jį ir skundžiausi, kad "viskas blogai": "Kai dievas uždaro duris, atveria langus". Ir tokioje situacijoje galima pamatyti teigiamą pusę, tad, manau, geriau į tą teigiamą pusę ir eiti.

Norėčiau tave pabarti, kad tokios mintys tau į galvą šauna , bet susilaikysiu.
Nei vienas vyras nevertas tokios aukos Jis netgi bailys, nesugebėjęs tau pasakyti į akis teisybės Nenorėk jo susigrąžinti, paleisk, nerašyk, neskambink - gal tada ir pats grįš, tik klausimas ar tu to benorėsi. Sėkmės tau ir stiprybės

as nenoriu jo prarasti, jis man tiesiog per daug brangus. esu isdidi, pati jam nerasau. o jis ir nesistengia man rasyti. bet tas jausmas sirdy.. man labai sunku visa tai istverti, negaliu galvoti apie nieka kita. turbut cia jau reikia psichologo patarimo. nenoriu kito zmogaus, noriu jo. gal skamba ir vaikiskai, bet noriu susigrazinti ji ir nezinau nuo ko pradeti. netikiu, kad po tiek metu draugystes jis man nieko nebejaucia.

viskas aisku,ir man taip buvo ,dauguma jaunu merginu isgyveno tokias jausmu dramas,palauk kokiu 15 metu,kai reikes rupintis vaikais,namais,turesi vyra,,ir roziniai akiniai bus nukrite,tai juokinga tau bus si situacija,arba is viso jos neprisiminsi.

Koks kvailas patarimas. O po 15 metu jau jausmu zmogus nebetures? Ir ka daryti dabar, kai skauda, o ne po 15 metu, kai gal bus juokinga (o gal ir ne, ka gali zinoti)?

Autore, pasistenkit nurimti. Svarbu suvokti, kad zmogaus myleti nepriversi, jeigu jusu vaikinui rupi kita mergina, nei abejingumu, nei maldavimu to nepakeisi. Dabar turite sansu bent jau nepasirodyti beverciu isterikuojanciu skudureliu. Pasinaudokit ta proga. Neieskokit jo. Pasistenkit tyliai iskenteti skausma. Ar turite draugu?

as kalbu is patirties,kai esi jauna tai ,prie nieko neprirista tai galima seiletis meile,negaliu be jo,o paskui nurimus visoms aistroms kvaila atrodai pati sau,kad sitaip elgeisi,sake man mama pries 20 metu,bet as sakiau tavo paatrimai kvaili,as negaliu be jo.o mama man pasake tai ka as dabar parasiau ir ka teisi ji buvo,teisi,bet jauni niekada neklauso.

Tai autore dabar ir yra neprirista, jauna, neisipareigojusi. Kada daugiau jai isgyventi siuos jausmus? Ar jums tada palengvejo, kai pasake, kad po 15 metu atrodys kitaip? Skauda tai cia ir dabar, todel ir pagalbos norisi cia ir dabar.
P.S. SM - puikus irodymas, kad ir po 15 metu gali skaudeti ir atrodyti, kad negali. Paziurekit, kiek temu, kur po 20 ir daugiau metu issiskria. Brandumas dar ne panaceja pries sudauzyta sirdi.

Prašai patart- paleisk jį, nukreipk savo mintis kitur, pvz tik į mokslus. Nors iš tavo emocingo posto suprantu, kad ne tokio patarimo norėtum, tau mielesnis patarimas būtų kaip jį susigrąžint.

ji vis tiek nenusiramins,dabar jau atrodo,kad viskas- sirdis sudauzyta ir nuraminti cia forume niekas negales,ji nori patarimo kaip vel ji susigrazinti,tai sakau,kad viskas bus gerai ,tik gailesies,kad tiek nervu per kazkoki netikeli susigadinai,o meiliu bus dar.

Būtent. Kažkaip įprasta jau - ai, jaunas yra, tai dzin jo jausmai, praeis. Taip, daugelis turėjo tokių meilių, kad dabar šypseną kelią prisiminus, bet ar tai reiškia, kad tie jausmai dėmesio neverti? Juk tie išgyvenimai ir grūdina, brandina žmogų, moko išgyvent įvairias situacijas.... Tai skaudi, bet vertinga patirtis.

Autore, rašot jis man buvo tobulas, geras, meilus, svelnus, bet, deja, tai jau praeitis... Dabar jis elgiasi negarbingai, nes net nesugebėjo padoriai išsiskirti. Gal net kaip atsarginį variantą Jus pasiliko. Geras vaikinas atneštų Jums šokolado, kol mokotės, o ne su kita romaną regztų. Natūralu, kad idealizuojat jį, bet pabandykit pažvelgt į jį kitom akim. Jis nėra patikimas, jis nėra tas, už kurio galima jaustis kaip už mūro sienos, jis turbūt nėra tas, kuris slaugytų sergančią... Gal anksčiau toks ir buvo, bet dabar - nėra.

Na, paleisk tą netukusį žmogų ir tiek. Jis ne tavo žmogus. Laikas gydo visus, išgydys ir tave. Išsiverk kaip reikiant. Tada kibk toliau su didesne jėga į mokslus, jei jų per mažai, užsirašyk į širdžiai mielus kursus. Būk kuo daugiau užimta, kuo daugiau per dieną nuvark, kad naktį miegotum kaip užmušta nuo nuovargio.
Galiu garantuoti, kad tai, ką tu dabar jauti, daugumą žmonių per savo gyvenimą patiria, ir ne vieną kartą. o tas nenoriu paleisti, tai žinai... kartais reikia ir norai būna ne prie ko.
Išsiverk, išsiliūdėk ir toliau eik. perkunkieme yra teisi. Po kiek laiko, gal nereikės nei 15 metų laukti, į visą tai žiūrėsi visai kitomis akimis. Patikėk, žinau iš patirties.