QUOTE(taburete @ 2013 10 08, 13:24)
kur?
aš irgi vis svajoju patekti nueiti kadanors..
na čia

pas mus

. Komandoj vieną vietą dar turim.
Bet kaip man patiko. Tik aišku, labai sunku buvo, kadangi net ir tiek kiek turim žmonių, dalis negalėjo. Viena mergina išvis praktiškai nieko nepasiūlė, tai ir vežėm trise, kai komandą gali sudaryti 9 žmonės...
Aš jei tik galiu, visada žiūriu visas viktorinas - nuo vaikiškų, iki studentiškų, net pas Valinską kartą žaidžiau

. Tik per tą azartą ir vėlyvą pabaigą, labai blogai miegojau, sunku šiandien susikaupti... tai ir sėdžiu sm
QUOTE(Niktė @ 2013 10 08, 13:28)
Tik žiauriai skaudu ir abydna kai artimiems reikia pagalbos, skambina, neatsisakai padėti. Kai kai dabar tos pagalbos reikia mums, nusisuko. Nebekalbu apie draugus, kalbu apie gimines. Vyras todėl ir sako velniop tą Lt ten bent jau žinosim kad esam vieni ir neturim kur dingti, o čia kas iš to kad yra giminių, bet jie su tavim bendrauja tik kai tau sekasi, o neduok vargeli kelyje koks akmenukas, liekam vieni. Ir taip visada, jis ant manęs labai pyksta kad aš pastoviai bėgu padėti. Sako nematysim, bent jau širdies neskaudės
tai jau... žinok, nieko naujo nepasakei... Kai mes grįžom iš vokiečių (tuomet dar privalėjom po mokslų grįžti), man kaip tik buvo depresija, suvokus, kad visi tik savuose kiautuose sulindę. O man net pagalbos jokios nereikėjo, tiesiog bendravimo, bet niekas gi laiko neturėjo. o gal tiesiog savas "rutinas" užsukę, kiekvienas į savo gyvenimus kabinasi, nėra kada į draugystes leistis.
O pagalbos, kaip nebūtų keista, greičiausiai sulauksi iš kokių draugų nei giminių .
(aišku, tėvai - aukščiau visų, jie viską atiduotų, jei tik mes prašytume... ) . Todėl ir mes pasidarėme nebe tokie "pūkuoti" ir geri...
Padėti neatsisakome, bet saiko ribose

. Na, sakykime, kad kitų per daug kaltės našta neapkrautume, ar ką

(čia toks sarkastiškas humoras, jei ką , jei kokie "sekliai" užklystų

)