QUOTE(_una_ @ 2013 10 15, 09:26)
Žinot, o aš jau baigiu pasent ir vis dar nežinau kas yra oru ir kas ne oru, kur baigiasi būtinybė ir prasideda prabanga

. Ir nesu tikra, kurie mano vaikai gyvens laimingiau - ar tie, kurie rengėsi padėvėtais ir negaudavo pinigų net bandelei mokykloje, ar tie, kurie net nežino, kad gali negaut pinigų maistui. Ir į savo poreikius žiūrint, kartais tiek visko trūksta, o iš kitos pusės pažiūrėjus - grabas be kišenių, ar tikrai to viso reikia, ar be egzotinių kelionių aš jau ne žmogus, ar visos knygos, kurias perskaičiau, tikrai vertos to sugaišto laiko, ar bent kiek patobulėjau pabuvus vandens parke? Kiek iš tikrųjų žmogui reikia, kad jis būtų žmogumi?
manau, kad yra skirtingi vis dėl to žmonės... kiekvienas esam toks unikumas, kad negalime lygintis su kitu. Kas vienam didžiausia laimė, kitam - nieko vertas niekas.
Aš irgi taip pat senstu ir dažnai pergalvoju ko man iš tiesų reikia iš gyvenimo, o kas jame - visiškas niekalas...
Nežinau...
Vienas žmogus laimingiausias turėdamas savo rutiną, kad ir kaimo triobelėj su savo artimaisiais, savo ūkeliu, žinodamas, ką jis veikia šiandien, ką jis veiks rytoj ar poryt.
O kitam, deja, to neužtenka, jam reikia adrenalino - pastovių iššūkių, kovos su savim pačiu, su savo tikslais, su savo svajonėm.
Todėl pirmo tipo vaikas, gimęs antro tipo tėvų šeimoje, tikrai nebus labai laimingas... kol neišeis iš tėvų namų.
Lygiai taip pat priešingai - gyvenimiško adrenalino trokštantis vaikas "dus" rutininių tėvų šeimoje...
Nors tie vaikeliai visiškai net ir nepergyvens dėl to, nes galvos, kad taip ir turi būti. Tai supras tik pilnai užaugę ir atsistoję ant savo kojų.
Vis dažniau pagalvoju, kam visa ta "prabanga"?.. Gal tikrai daug didesnė laimė būtų gyventi kažkur užkampy mažam namuky prie kokio vandens telkinėlio, su minimaliu ūkeliu, ir niekur nelėkti, neskubėti, skaičiuoti žvaigždes, klausytis aplinkos, gerti į save gamtos kvapus, garsus, spalvas...
Bet gi žmogus - socialus individas... Kiek taip ištvertum?.. Kol pilnai pasisotintum tuo.
Matyt, nėra čia vieno atsakymo...