QUOTE(Nata* @ 2013 10 15, 10:41)
Todėl pirmo tipo vaikas, gimęs antro tipo tėvų šeimoje, tikrai nebus labai laimingas... kol neišeis iš tėvų namų.
Lygiai taip pat priešingai - gyvenimiško adrenalino trokštantis vaikas "dus" rutininių tėvų šeimoje...
Bet gi žmogus - socialus individas... Kiek taip ištvertum?.. Kol pilnai pasisotintum tuo.
Matyt, nėra čia vieno atsakymo...
Visada buvo karių ir artojų, jie augo tose pačiose šeimose, o rinkosi skirtingus gyvenimus. Dabar gal problematiškiau dėl suklestėjusių technologijų, nes, negavęs gero starto, kai kur, tikėtina, gali pavėluoti, nebespėti įšokti į traukinį

? Bet turintis dvasinę pusiausvyrą ir pakankamai gyvybingas žmogus visada ras kur save realizuoti. O ar šitie dalykai priklauso nuo pinigų kiekio? Kažkaip mano aplinkoje dažniausiai vargingesnių šeimų vaikai daugiau pasiekdavo gyvenime, rodydavo didesnį aktyvumą, atkaklumą siekiant tikslo. Vaikystę praleidę komfortiškai, labiau linkę plūduriuoti laukdami sukramtyto kąsnio.
Žiūriu į baigiančius išmirti senukus, kurie nelabai ir buvo išvažiavę už savo sodžiaus ribų - be jokių politikos mokslų jie geriau gaudosi situacijoj už tūlą profesorių

. Arba kitas spindi tokia išmintim, šviesa, kurios ieškom blaškydamiesi po rytus ir vakarus ir nerandam. Kaip jie tai įgavo? Bėgam nuo rutinos, ieškom naujų ir naujų įspūdžių, o pasekmėms valgom antidepresantus

. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, kuo daugiau žinom apie žmogų, tuo mažiau jam galim padėti, kodėl šiuolaikinį žmogų, kuris turi neįtikėtinas galimybes vis dažniau apima beprasmybės jausmas - ar ne todėl tie suicidų? Juk ne iš laimės pertekliaus? O tai ko jis toks nelaimingas?