mano vaikinui hiperaktyvumas nediagnozuotas, bet... Juo skundžiasi, kad jis nenori dainuoti, nenori dalyvauti ryto ratuose, pas darželio logopedę nenori daryti užduotėlių. Aš galvoju, gal nedrįsta, nes ne viską pasiseka pasakyti. Bet auklėtojos sako kad visur kitur jis drąsus.
Ėch, panašūs dalykai su dukra buvo, ji puikiai nuo 2 metų kalbėjo. Galvoju, turbūt esu visiškai susimovus mama, ne taip suprantu auklėjimą. namie abu darydavo/daro tai, ko darželyje nenori. Susitariam arba tas noras atsiranda.
Pati esu kritiška mūsų švietimo sistemai, bet tik mintyse. Negi tie mūsų vaikai mūsų mintis skaito? Aš suprantu, kad sudėtinga su tokiais išsišokėliais, kurie darželyje dainuot nenori, o su tėčiu - kuo puikiausiai (pagal savo sugebėjimus). Todėl bet minimaliai norėčiau prikalbint jį daryti ką reikia.
Pernai ėjom pas logopedę privačiai, ji savo metodais sugebėdavo prikalbint jį dirbti.
Aš pati galvoju, kad yra taip - jei jam neįdomu, jis ir neprisiverčia to daryti.
Kaip rasti tą balansą, kad nebūtų prievartinis dalyvavimas, kaip parodyti visas tų užsiėmimų gerąsias puses?
Pasipasakojau, gal ne visai sklandžiai.
