Depresija

Dėl protinių gebėjimų, net jei raminamieji ir menkina, nu arba aš visiškai tūpa ir nieko nejaučiu, arba bloga būsena sumenkina juos kur kas labiau, nei vaistai. Na man ir psichiatras sakė, geriau jau išgert tą ratuką, kad paskui neužsuktų dar labiau, o tą užsukimą kadaise ir aš buvau patyrus, todėl jei jau žemės slysta iš po kojų, įkalu, tegu menkina tą protą, bet kartais neduokdie tokio nerimo, kokį jaučiu. Nu nevisad jis man atrodo neištveriamas, bet būna, kad nežinau ką daryti.

Nu dėl darbdavių dalinai taip, tu teisi. Nors su nėščiąja elgėsi tikrai negražiai. Na ir pati kai jau pasirašiau dienos stacionarui, buvau galima sakyti priversta pasibaigti darbus savo. Pas jų namuose iki pirmos nakties kartą esu dirbus jau būdama biuletenyje. Yra pusių iš kurių žmogiški, bet yra kur nelabai...
Beje, nėščiajai net netvarkė dokų kad gautų ten kažkokias išmokas išėjus dekretinių atostogų ir paskui kažką reikia tvarkyt, kai sueina du mėn. vaikui. Tai toji nervinosi ir darbdavius judino, ir man taškėsi, ir galop skundus sodrai rašė, nes nu kitaip, kiek supratau, ir nebūtų gavus, ką kitos gauna perinčios.

o man dabar prisiminiau kokia gėda buvo. prieš kokius gal porą m paskambino klientas kad ten tas ir tas negerai, reikia pataisyti. o ano bjauroko būta, smulkmeniško labai, buvau ir taip pavargus nuo jo. nors normaliai jis ten man susakė. aš kaip čia pasakius, po pokalbio (visa laimė, ne jo metu) labai užpanikavau, pamėlau, pradėjau bliauti pasikukčiodama, kas laaaabai jau retas atvejis. tai direktorienė paskambino tam diedui ir taip piktai: "ko jūs ant Šėlsmės čia liejatės" ar kažkaip pan.

Šaunu, kad jūs draugiškos... Kažkaip man rodos pas jus daugiau entuziazmo nei pas mane... Aš visiškai pasimistė pasidariau. Anksčiau buvau kitas žmogus. Visai kitas. o dabar... Nežinau kaip sugrįžti į savo normalią būseną, normalų gyvenimą.
Viskas prasidėjo kai įsidarbinau naujam darbe. Nuolatinė įtampa kaip ir visur, tačiau direktorius buvo isterikas, o kartu su juo visi ten tokie pasidarė (-ėm). Nejučiom pradėjau blogai maitintis, arba visai nevalgyt darbo metu, dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Pamiršau kaip atrodau, kaip atrodo draugai, kaip atrodo poilsis. Norėjos tik miegot. Darbe nuolatiniai šauksmai, visi kaip robotukai, nieko negali daryt be žinios, kaip be minčių, nuolatinė darbuotojų kaita.
Po truputį po truputį jaučiau nuovargį, klimpau. Darbe tualete verkdavau, namie verkdavau. Nieko nebenorėjau, nusprendžiau pakeisti darbą, maniau ir aš pasikeisiu, bet deja... Viskas liko kaip liko, tik pasidarė dar blogiau.
Nebemyliu savęs, nebemoku bendrauti, nuo pat atsikėlimo momento kaltinu visą pasaulį, kaip viskas blogai. Esu nuolat pikta ir pavargus. Nebežinau kaip atsigaut, kaip pailsėti. Dirbu, mokaus, tad negaliu nei sportuot nei kažką kitą pašalinio daryt, nes varau nuo šešių ryto iki devynių vakaro. O pinigų tai reikia.
Nerandu kaip sau padėt. Prašau net nežinau gal nepatarimo, supratimo labiau... pasikalbėjimo su tuo, kas supranta.

Pas gydytoją eiti nenoriu. Ne nebijau, kažkaip netikiu, kad man išties taip blogai...

nu tą blogumą kiekvienas pagal save sprendžia. bet akivaizdu kad tau jau labai sunku. ir kad geriau bus - nesišviečia. todėl gerai būtų pasikalbėt su specialistu, gal kokią vieną kitą tabletką pradžiai išrašys kad ramiau būt.
bet tavoji situacija kaipo tokia nėra jau tokia juoda, palygint su kai kuriomis čia mergomis.

o entuziazmas čia toks sarkastiškas daugiau
mes taip gelbėjamės nuo išprotėjimo ir depresijos.
pas mus kartais būna liksmiau nei anekdotų skyrely

Na nežinau, ar nėra ji jau tokia juoda...turiu labai daug blogų minčių. blogiausia, kad neturiu su kuo pasikalbėti. Todėl ir atėjau į šį forumą

Teisybe, as i platesnes pievas isvairavau...

Su diedais tai net nzn.. Ne karta teko stebeti, kaip butent mergos be onaro (cia mano akim ziurint) stambiausias balos zuvis pasigaudavo. Nors gal visgi su kiseniniu onaru?
Tik reikalui esant anos ji taip uzslepdavo, kad sakytum ne nezino kas tas yr..

Is daktaro tai juokiausi.. Jau tu kaip nupiesi..

taip, čia visos to atėjo - kad nėr su kuo kalbėtis. tiksliau sakant, gal ir yra, bet čia supranta geriausiai.
dar ir nuramina, pataria ar paguodžia
arba patirtimi pasidalina.
Papildyta:

nu tai....
gi kaip tik su onaru kad tik stambiausias žuvis pasigaudavo

nu va,ir sveri kur kokį onarą išsitraukt - ar turėt onarą su mailium neprasidėt, ar paslėpt onarą kai jau tą ryklį nori parsiverst, ale vistiek onaras bus kai jau tai padarysi .

ale ot užvedėm filosofiją . lygioj vietoj . aristotelis su platonu

eitum geriau kotletų kept

Žinok, aš labai ilgai irgi netikėjau, kad man jau ten visai ne kas. Kol nebepašliaužiau ne dieną, o jau kurį laiką. Ko pasekoje, pasirodžius poliklinikoje norėjo išsiųst į ligoninę guldyt.
Kartais atrodo, gal būčiau tiek nedelsus, nedasivarius tada, gal būčiau panašesnė į žmogų dabar pagal savijautą. Bet kartais atrodo, kad va, tokia esu psichė ir viskas. Nu, aš pati supratau ir čia rašinėdama ir kai psichaitrai klausinėja, kad tą tokį kažkokį polinkį visada turėjau, tik seniau praeidavo, lyg ir nebūdavo, kad atrodytų, kad nebesugebu kažkokių kasdieninių veiksmų atlikt. O dabar va jau senokai... Būna pailsiu, pagerėja, bet trumpai.

Aisiu, aisiu kept, tik pirma dar palinguosiu galva kokia tu vistik protinga..

Nugi rimtai, taktika gi dar yra.. Onaras rykli uzverst, vardan kurio.. ahaaa...

Nu jebitute, kaip as taip nesugalvojau?..

kol man dašilo apie ką Aristotelis su Platonu čia kalbėjosi....

patirtis vaikeliuk, patirtis...[plekšnoja švelniai per petį ir atkišus subinę eina virt sriubos]
beje, imkit peno mane spardyt ir kalt prie kryžiaus. einu atkišus tą subinę tikra to žodžio prasme. vieną dieną nei iš šio nei iš to - pyst - ir susuko strėnas. ne tai kad susuko, ale skaudena. ir išsitiest negaliu pilnai. tai šikniuks dabar toks oooxxx riestas ir atkištas.
taigi klausims retorinis - kaip prisiverst nueit pas gydytoją?. nes arba stogas raunasi, arba šiaip stresinė situacija. o kai praeina tai nieko nenoriu ir nieks nesigalvoja . ir pradėjau save neigt . tipo ne man čia skauda, tai ne aš ir eisiu pas gydytoją.
nu *** ble.... nu tikrai ne kas jau man, ane? tik daba daėjo nu man jau seniai šeima sakė, ale nugi ne apie mane čia.
jeeetau - tik manęs pačios priekvaišės dar ir betrūko

Soriukas, buvau sitai pamirsusi. Tolerantiski ta prasme, kad taves neatleidzia, nors jau ilgokai daznai klysti, kaip pati sakai.
Tarkim, ju tiesiog zmogiska natura. Procentas nieksybes, godumo maisyta su procentu tolerancijos, atlaidumo ir pan.

Sitas negerai. Be juoku ir aristoteliu.
Gal tau tiesiog per daug pakrove? Ne man vezt = ne man sunku = ne taip sunku = pavezu?

bbz
nu jei krovė - tai tik likimas ar aplinkybės. šiaip tai nieks man nieko nekrauna. bbž . gal aš autokrautuvas? pati kraunuos?
tai ir sakau kad aš jau nebežinau nieko. todėl toks ir vardas.

vis dar pavežu. ale jau tokiom nuleistom padangom