QUOTE(Pinot noir @ 2013 11 22, 16:47)
Jėzusmarija, kaip susidirbau. Per valandą-pusantros, visiškai priešingos emocinės būsenos.
Iš vienų gavau saldainių ir vyno ir gerus žodžius, iš kitų- pasipiktinimą, kačių prunkštimą ir visokias neigiamybes. Čia apie klientus. Nu kaip žmogus gali neįsigyti kokio bipolinio sindromo, kai gyvenimas taip "bipolina"?
Kaip pasakytų, norintis gaut į dantis: "toks gyvenimas".

Aš gi, atseit, bipolikė, bet nedžiugina manęs jokie ten geri žodžiai nuo senų senovės, užtai nuo blogų bandau smegenis išvemt kartais, nepriklausomai nuo to, ar kalta aš ar ne.
Kartais suvokiu, kad ne aš, bet kaltės jausmas nuo to nesumenksta.
Jaunesnė už mane buvus kolegė neščioji ne kartą labai emocingai aiškino man kas liečia darbus, ko nuolat save kaltinu ir aplamai, negi jaučiuosi taip blogai dirbanti. Bet tada gal dar ir nebuvo taip jau visai... Ir aplamai mane biškį užknisa, kad man papuola gerai apie save mąstančios kolegės, su kuriom leidžiu dienų dienas šitoj skylėj.
Užjaučiu dėl tų nesąmonių. Tik nesuprantu kame čia nebrandumas, nes, tiesą sakant, dažnai noriu tave barti dėl perdėto brandumo, ar kaip tai pavadint, bet susilaikau.
QUOTE(gėlių darželis @ 2013 11 22, 17:39)
Taip taip, jau sakei kad bernų tau iš viso nereik

Dar viena. Ir dar kartą pasikartosiu, jei kam įdomu, kad nei reikia nei nereikia, bet kad nebūtina nei man, nei niekam kitam, tai tikrai.
Taip, patelės jausmo niekada neturėjau per daug išvystyto.
Beje, vyrams neapykantos, kaip gyviems padarams, irgi niekad nejutau. Bet, kaip sakau, nu lyg ir nepamenu, kad būtų ką blogo padarę. Bet vnuž dar padarys. Tai todėl šiandien dažytojui iš niekur nieko pagrasinau, kad atimsiu kopėčias ir nuversiu tokią butaforinę siena, ant kurios buvo pasilipęs.
Nu kad pas mane padidintas poreikis pabūt vienai, nei kokiam statistiniam gyvam padarui, neabejoju. Nors tai bent kažkiek tikrai susiję su nerimais ir visais tais ne kokiais kitais pojūčiais.