Globėjai ir įtėviai apie viską

auklėtoja žinojo, mokytoja - žino. taigi dokumentus reikia pateikti.
Grupiokai tikrai nežinojo, klasiokai - kiemo draugai tikrai žino, reiškia - teoriškai žino ir klasiokai. kiek į tai reaguoja nežinau, nes niekada nebuvo iškilę kalbų apie tai, kad tyčiotusi, skriaustų tuo pagrindu. dėl kitų dalykų - yra didelių problemų
Į visus klausimus 'ką sakyti, kaip sakyti" atremiu viena fraze ' sakyk, kad tai yra šeimos reikalas ir jų tai neliečia".

Greičiau nesuprasčiau, jei tai pasakytų jauna mokytoja. Senoji karta 'leidžia sau" žymiai daugiau.

Mano abu bernai pas mus apsigyveno 8-mečiai, į trečią klasę atėjo. Kažkaip net nebuvo kalbos apie tai- atėjo tai atėjo, klausimų klasiokams jokių nekilo, labai natūraliai įsiliejo į kolektyvą.

Tfu tfu tfu, nė vienas patyčių nepatiria


Buvai klasėje tuo metu, kai pasakojo, ar čia asmeniškai, ne per susirinkimą?

Mums didžiausiame Lietuvos kaime nepavyksta pasislėpt . Labai ir nesislepiame. Darže žinojo, nes dokumentai keitėsi, į mokyklą informacija peršliauže kartu su pavieniais asmenimis iš daržo. Su mokytojomis, ypač dičkiuko, pasišnekam apie specifiką situacijos.
Prideda tokio slapto pasidomėjimo, kartais perdėto dėmesio, bet piktavališkumo neteko patirti.
Dičkis pirmoje klasėje ir daržo paskutiniais metais nuolatos vargo su "socialinie apklausa": "ar tave mama pati gimdė? - klausimas vaikams ir suaugusiems -" ar jūs patys jį/ją gimdėte ? ". Buvo mamų (nežinojusių situacijos), kurios vos ant šaligatvio plytelių neprisėdo nuo tokio klausimo . kažkurioje temoje rašiau, kad dičkis šia informacija puikavosi pries klasės draugus, siekdamas išskirtinumo. Buvo palaikytas baisiu melagiu (tėvai šaunuoliai- yra žinančių, bet vaikams, pasirodo, nekomentuoja), o klasiokai ieškojo pasitikslinimų klausinėdami manes . Kažkaip brendam per situacijas. Dičkis sėkmingai kol kas vyniojasi. dėl mažiaus labiau bijau. Kol kas jam priimtina graži pasaka, kaip jį rado, bet suvokimas gilėja, o ten, kur giliau, jis linkęs likti vienas...

Vat man tiek per kursus, tiek ir ča skaitant vis įdomu - kaip ir reikia neslėpti įvaikinimo fakto, bet tuo pačiu pridedama - nebūtina visiems pasakotis. Tad man vis įdomu stebėti ir mąstyti (ateičiai) - KUR yra ta riba? Tarkim darželis-mokykla - nebūtinai turi žinoti, bet tuo pačiu jaučiat, kad iš šalies auklėtojas, vaikų tėvus, vaikus pasiekia šiokia tokia informacija, kad tas vaikas "kažkoks kitoks" ir prasideda "slaptas" domėjimasis.
Bet vėlgi, sutinku, kad kiekvienas atvejis individualus ir tik patys matom, kada ir kiek informacijos paskleisti aplinkai. Tad šios įvairios patirtys labai naudingos tokiems kaip aš - vis dar laukiantiems ir bandantiems įsivaizduoti, kaip kažkokio tipo situacijos gali būti sprendžiamos

Darželiui mūsų kaime verta prisipažinti - priima be eilės

Man tai visa tai labai panašu į santuoką. Tarkim ji man antroji, su pirma nepasisekė, dabar viskas puiku. Juk bendraudama su žmonėmis nepulsiu pasakoti, kad kažkada buvau šeimą sukūrusi ir nepavyko išsaugoti, pristatydama vyrą nesakysiu- mano antrasis, netikras (?) vyras. Bus žmonių ratas kuris žinos apie tai, gal iš naujų pažįstamų su kuo suartėsiu ir norėsiu pasipasakoti, galbūt kalba iš situacijos išeis. Ir nenorėsiu, kad vyras apie tai kalbėtų, primintų ir analizuotu skaudžią praeitį. Abu žinosim, bet kam kelti temą, kuri nėra maloni O čia vaikas. Kiek jam smalsu, kiek klausia tiek kalbam. Bet kišti per gerklę jo istorija, juolab jaučiant, kad jam skauda ir neramu nesąmonė. Per daug myliu, kad skaudinčiau

Sužinojau iš kitų tėvų.O kai mokytojai pasakiau,kad čia ne ta informacija,kurią reikia platinti,tai labai nustebo :Galvojau kad Žirnis žino,kad neslepiate nuo jo...
Reiškia,motyvas neapkalbinėti tik vienas-kad vaikui neatskleisti gimimo istorijos.Visais kitais atvejais apkalbinėti nedraudžiama?Bet kokia informacija apie šeimą yra konfidenciali.Negi jos nieko nepasirašo apie auklėtinių duomenų slaptumą?

Man near panašu. Nuostata apie aplinkos informavimą priimtina iš dallies. Su vaikais, manyčiau, daugiau situacijų, kur informacija aktuali. Priminti ir nuolat žmindyti - žiauru. Manyčiau, kad neskaudžiomis, netrikdančiomis formomis galima "pradirbti" daugubę sudėtingų vaikui situacijų, ne tik biologinių/nebiologinių tėvų problemą. Mažiukams - pasakos. Gi ir jų mažų "nuotykiai" jiems tik pasaka. Išpasakinimo laikas mano dičkiui jau prasidėjęs, tuomet atrama tampa emociniai ryšiai, jų aptarimas tiesiogiai neliečiant problemos, bandymas išsiaiškinti tai, kas šiuo metu svarbiausia, nebrukant tai, kas kolkas nerūpi ar neaktualu. Kai jaučiu, kad vaikui neramu, susirūpinu ir stengiuosi išbendrauti neramumo priežastį. Vengiu ištylėti. Stengiuosi išklausyti ir išprovokuoti kiek galima daugiau įvairios išraiškos....tuomet yra ką veikti - rasti kaip amortizuoti jausmus, išgyvenimus. Gali vaikas tik jausti, gali nepaklausti. Tuomet stengiuosi išprovokuoti, kaip tik įmanoma švelniau, priimtiniau vaikui. Kol kas su dičkiuku viskas neblogai. Su mažium taip lengvai nesitikiu...eis per pasąmonę. Iki sąmonės vargiai pavyks išlupti, bet kaip pradirbti, reiks sugalvot, reiks sekt, kaip jam pačiam sekasi. Tikiuosi, kad gal išmuzikuos
Papildyta:

Nesureikšminčiau: koks skirtumas - mokytoja, ar Onutė iš gretimo buto. Atsiras klasėje žinančių ir kalbančių. Gi normaul, rodos, apkalbėti daugiavaikes šeimas, vaikus, gyvenančius tik su seneliais. Nieko nėr labiau ištobulinto, kaip "apkalbų menas". Tegul kalba...man kur kas svarbiau, kaip reaguojam ir kaip išmokom reaguoti vaikus. Manyčiau, kad kalbų sūkuriukas sukasi visais retesniais atvejais. Sėkmės, tegul mėgaujasi...

Man vyresnėlė sakė- tos kalbos, prisiminimai, kaip šašas, užgyja, prakrapštai ir vėl puliuoja. Gal auginant vaikus nuo mažens šeimoje kitaip, bet kai jie kone susiformuoja VGN, o į namus patenka jau bežengiantys viena koja į paauglystę, kalbų labai vengia.

nežinau, gal su vėliau paimtais ir kitaip. Jų emocijos, išgyvenimai realūs ir skaudūs, o ir pasakų laikas prarastas, kaip irgeriausias laikas mokytis įvardinti emocijas. Visgi, manyčiau, kad iššnekėjimas būtinas, kaip ir išpūliavimas. Tik nebepūliuojantis ir visiškai išgijęs pūlinys, nebegalintis atsiverti, manyčiau, yra situacijos išsprendimas. Tam gali ir gyvenimo neužtekti. Vienam, manyčiau, gali išpūliuoti greičiau, kitam, gal net geriau su neprogresuojančiu paslėptu pūliniu gyvenimą nugyventi...visi mes skirting, o ir pūlinių visokių būna. Nieks nuo vienokio ar kitokio neapsaugotas. Gydymas vienas - visus išleisti, tiek,. kiek pūliuoja....nekrapštant neišsileidžia, o pratrūkti gali neprognozuojamai (taip dažnai ir būna, kai nepradirbama).

Sutinku Nuolat krapštau tą šašą, stengiuosi švelniai ir atsargiai, kad kuo mažiau skaudėtų. Lengviausia sesei, galim mergaitiškai atvirai pasikalbėti ir mažiui, kol dar antros kojos paauglystėn neįkėlė. Kalbu tiek, kiek leidžiasi. O su Klaidu be galo sunku, gal toks amžiaus tarpsnis, kad be galo uždaras ir jei jau priartėju kiek prie meilės reikalų jaučiuosi oho kiek nuveikus O anos nuoskaudos labiau per brolį judinamos- va važiuos mažiukas pas mamą, ar norėtum.... Su tuo važiavimu tai mistika, keistų sutapimų visuma. Kone suderinom datą- sugedo mašina. Skaudžiai, su 3 nuliais. Kai išsikapstėm, laukėm, kol B užsakymą degantį pabaigs ir kai jau vežė baldus užsakovui, o rytojus kelionei pas mamą suplanuotas buvo- avarija. Apvirto. Visi sveiki (tfu tfu tfu, su vyresnėliais važiavo ), ne per plauką nenukentėjo, bet mašina vėl nevažiuoja. Kažkas mums vis atideda tą kelionę.....

žinai, gal aš jau ir nebeplanuočiau...
p.s. kaip anie mažėliai laikosi?