Globėjai ir įtėviai apie viską

Mūsų teisme niekas neatsižvelgė net į vaiko poreikius-įsivedė į kabinetą ir užsidarė duris.Gerai,kad mergaitė nemaža,protinga ir neišsigando.O klausimai standartiniai-ar nemuša,kaip vadini globėjus,ar pasiilgsti mamos...

Manau,kad buvimas temoj man padeda -esu lygi su kitom,turiu problemų,kaip ir kitos,ir niekas nepasako: o kam ėmei,juk žinojai,kad taip bus.Tai ko dabar skundiesi?Ir ko iš tokių vaikų norėt,nesitikėk nieko...ir t t ir pan.

Ta pati Andro man daug padėjo ir palaikė,kai labai to reikėjo.Ir barė,ir drąsino.Ačiū jai už tai,nors ir pritariu,kad truputį per aštriai išsireiškė Amadės atveju.Ir pritariu tau,Paragintoji,kad pareiškė drąsiai-taip,kaip jaučia iš savo asmeninės skaudžios patirties su D.O kad vaikų norima dėl vidinių bėdų,tai turbūt žinot,kad psichologiją studijuot ateina 80% žmonių,norinčių išsispręst savo problemas,o ne iš noro padėti kitam.Čia gal jau pasenę duomenys,nes mokiausi labai seniai,bet,manau,nelabai kas pakito....
Galiu ranką prie širdies pridėjus pasakyti,kad Pupą ėmiau norėdama padėti užaugti.Dėl kitų mano vaikų-net nežinau.Dar ir dabar nežinau...

Jūs iš kažkur gaunate "srutiną" ir visiškai neteisingą informaciją. Alfijos šeimą žinau nuo vaikystės (nesenai paaiškėjo ). Taip, žinau, kuo dirba (Jūs, akivaizdu, painiojate kažkokią informaciją), netgi žinau, kur mokėsi, studijavo....
Na, nepilstykit paplavų viešai. Jūsų žinutės turinys - visiškas nesusipratimas. Dar vieno išsišokimo sulaukus, rašysiu moderatorei...teks ieškot kito IP prisiregistravimui.
Šmeižti nieko nenutuokiant, besiriamiant apkalbomis, bjauru....dar pseudohumanistiniais pasipliurzejimais padengiant....fu

Labas, Paragintoji, kaip visada, net organinio komposto krūvą šviesiai kalbini...pasiilgau .
Andro apie įsivaikinančiųjų problemas parašė tiesą. Taip, turim problemų. Tik tuo žodžiu "problema" nera pridengti tik negatyvūs dalykai . Manyčiau, kad daugumą žmogaus pasirinkimų sąlygoja vienokios, ar kitokios "problemos"...

Andro, o kur Jus buvote su savo izvalgomis, ispejimais ir patirtimi beveik pries metus, kai cia vire arsi kova del galimybes pasiimti du mazylius, kai pakeliui I tuos pacius namus jau buvo kudikele - mazute visai? I dvieju seseru seima, kurioje jau auga du vaikai, vienas is ju labai labai sunkus, kaip dabar paaiskejo, net ir psichikos ligonis...Ar tikrai tai mazylei tai yra pati geriausia seima augti, pazinti pasauli, matyti pilnaverte seima ir buti mylimai? Tai kur kas didesnis abejingumas- imti kudiki, tenkinti, kaip Jus sakote, savo kazkokius kompleksus, zinant, kad seimoje jau auga probleminis vaikas, kad su juo dar neisspresti visi klausimai, zinant, kad tas mazas kudikelis gali nukenteti net ir fiziskai nuo nestabilaus brolio...O kur dar atkaklus siekimas dar dvieju mazyliu...Kodel tada dauguma sioje temoje esanciu aimanavo ir rankas graze, kai taip ir nepavyko pasiimti maziuku? O sioje situacijoje tai jau amoralu , prazutinga seimos vaiko atzvilgiu, savo nepilnavertiskumo slopinimas ...Kodel sioje temoje taikomi , ir juo labiau - toleruojami, tokie dvigubi standartai ...

Šiandien pusę dienos prasėdėjau pas Alfiją ir savo Džiugą. Vaikas man padovanojo SAVO kojines, kuriomis buvau apsiavusi. Sėdėjau sau ant lovos ir pasidarė vėsoka (nu aš tokia šaltakraujė ). Jis tuoj pat nubėgo į kambarį man kojinių ir netgi pats jas užmovė! Po to tiesiog paprašė, kad aš jas pasiimčiau dovanų. Mudu kai susitinkam, praktiškai neatlimpam vienas nuo kito. Ir dabar sėdžiu lovoje su jo kojinėm ir rašau.
Vis galvoju apie tuos šunis ir einantį karavaną - gal nereiktų rašyti ir judinti. Bet vis tik. Kokios kraugerės moters nuo gimimo augintas ir išauklėtas gali būti toks nenusakomo gerumo vaikas?

Šį kartą kavos užėjo ir abu mano vyrai. Nors kartą nebuvo tik mane atvežantis ekipažas, kuris išvažiuoja savais reikalais Kaip man smagu buvo žiūrėt, kaip jie smagiai kalbėjosi apie būsimą studijų pasirinkimą Sūnaus akys švytėjo na, jam patinka padiskutuoti su protingais žmonėmis, Sūnutė čia neduotų man sumeluoti


Rašau ir širdy tokia gėla. Erinna, aš neturėjau jūsų cituot ir noriu atsiprašyt. Jūs kiek suprantu, nei globojat, nei įvaikinot, taigi šitos patirties neturit. Tikrai per daugybę metų mačiau daugybę atvejų. Ir sėkmingų ir ne. Dėl kelių labai gražių šeimų šią vasarą tiesiog širdis verkė. Yra tam tikrų dalykų, susijusių su ne biologinių vaikų auginimu, bet konkrečiai jums neaiškinsiu, nes sotus alkano negali atjausti. Tiesiog negali ir viskas.

Nieko aš čia neginu. Gyvenu savo širdimi. Ja vienintele aš ir pasitikiu. Neturiu kulto, tiesiog kažkieno mintims pritariu labiau, gerbiu žmones už drąsą, nes pati dažnai geriau lieku nuošaly, nes nemanau, kad esu labai stipri ginčuose. Mano silpna širdis, negatyvas man kenkia tiesiogiai, tai jau esu išmokusi ir atsitraukiu, jeigu negaliu žmogui padėti, o sukeliu pyktį. Kaip ten sakoma - duodu kelią.



Labas, mieloji, pasiilgau labai Ačiū tau už tvirtą petį, kurį turi!

Kiekviena sudėtingesnė istorija mums parodo, kas esame ir kiek blaivaus proto mumyse yra. Būtų labai nesmagu, jei srutų prisisrėbusios nutiltų čia asmeniniais išgyvenimais besidalinančios moterys.

Siunčiu visoms pažįstamoms didžiulių linkėjimų. Labai prašau nepykti, jeigu kada neatsakiau į kokius laiškus - kai kuriuos pamatydavau man labai nepalankiais momentais, kai rašyt nebuvo nei noro, nei jėgų. Siunčiu linkėjimų ir toms, kurios čia užeina - kalbasi, ginčijasi. Labai kviesčiau visas nebūti piktas. Po šios vasaros mano širdyje radosi nemažai liūdesio. Gal sunkiu momentu bendro likimo draugė galės būti pečiu, kurio taip reikia. Nes iš mano draugų, netgi įvaikinusių vaikus, to peties jau prireikė ne vienam.

Kas be nuodėmės - lai meta į kažką akmenį - ši tiesa mane lydi visą gyvenimą ir akmenų nemėtau. Nežinai, kada gyvenimas tau kokį išbandymą pasiųs...

kažkaip kuo toliau tuo mažiau yra noro čia užsukti, kažkaip neskanu...man irgi keista iš kur pas žmones tiek pykčio, pagiežos ir piktdžiugos, toks jausmas, kad neakivaizdžiai dalyvauja diskusijose kasdien, bet pasisako tik tada, kai atsiranda galimybė apjuodinti žmones ir atsiranda bendraminčių...
Erinna, nežinau, gal tai mano problema, bet aš tai labai nepakenčiu beraščių. Gal galėtumėte rašyti lietuviškomis raidėmis arba bent jau skyrybos ženklus sudėlioti, nes mintis sunkiai suvokiama, nors gal jos ir nėra.
o šiaip tai pritariu Paragintajai ir siūlau nepamiršti auksinės gyvenimo taisyklės, kurią ji dar kartą priminė "Kas be nuodėmės - lai meta į kažką akmenį - ši tiesa mane lydi visą gyvenimą ir akmenų nemėtau. Nežinai, kada gyvenimas tau kokį išbandymą pasiųs..."

E mokytoja nuostabi Ėjau ant kilimėlio, dėl nuolatinių pastabų, kad trukdo pamokas, neklauso, piktas, nekalba. Pakalbėjau nuoširdžiai, papasakojau apie terapiją, kad pykčio atsiradimas jos dalis, bando emocijas atlaisvinti, paprašiau nepykti už tai, o padėti jam jas įvardinti- "suprantu, kad pyksti, tai normalu, bet tavo pyktis neturi žeisti kitų", sako, kad nori labiau vaiką suprasti, padėti jam, klausė, kaip elgtis, kad negadinti mūsų ir psichologo darbo Kokia faina Va ką reiškia bendravimas internetu, emocijų nematai, o aš TAMO perskaičiusi kvietimą ateit mokyklon pakalbėti apie priblematišką jo elgesį tiek pykčio tame mačiau- buvau pavargusi, susierzinusi, dar galvoju ten su jais kariauti Labai faina dabar, po mokyklos- perdaviau auklėtojai lietuvių kalbos mokytojos duotą anketėlę tėvams (apie vaiko gimima- kur, kelintą valandą, kas vardą išrinko, kaip aprengtas namo važiavo, pirma lovytė, žaislas...) Vaikas po tos anketos sienom ėjo iš nerimo, įvardint nesugeba kodėl neramu ir liūdna, o elgesys krito velniop keliom dienom Dar galvojau papasakoti, koks mūsų šeimoj gimė, bet paskui pamaniau, kad nereikia jam tokiu jautriu klausimu išskirtinumo prieš klasę

Labai daug nuo mokytojų supratingumo priklauso...dičkio ir mažiaus patirtis labai skirtinga. Mano bendravimas su mokytojomis - taip pat.
Mano dičkis, manyčiau, drąsiai papasakotų apie savo parvažiavimą namo: ne tik mašiną, bet ir drabužėlius, žaiskus ir kt...jis tą "kitoniškumą" priima, kaip jam suteiktą šansą gyventi su mumis. Jam dabar atrodo, kad būtų labai baisu, jeigu mes nebūtume susitikę . Mažylis išgyvena spalvingiau, jautriau įvaikinimo faktą. Manyčiau, jam būtų sudėtinga apie tai aiškinti kitiems. Skirtingi vaikai, skirtingai reaguoja į patirtis, informaciją.

Visų pirma tai labai smagu skaityt apie gražų susikalbėjimą su mokytoja

o gimimo istorijų pasakojimo sudėtingumą mokykloje mano sūnus ir aš taip pat esam patyrę. Tai buvo prieš porą ar trejetą metų ir tai buvo vienintelis kartas, kai sūnus taip skaudžiai sureagavo. Jis grįžo namo ir pasakė man, kad aš turėsiu parašyt prisiminimus kaip aš jį pagimdžiau. Na, visai klasei buvo tokia užduotis - paprašyt mamos, kad ji parašytų pasakojimą. ką jautė, apie drabužėlius ir pan. Va taip, kaip ir tu rašai. Pradėjom su sūnum kalbėtis ir aš mačiau, kad jo nerimas tik auga, kol galiausiai ašaros iš akių pradėjo riedėt, jis ėmė verkt pasikukčiodamas. Pamažu lupau tą jo kiaušinio lukštą, o širdy pati verkiau. Supratau, kad jis bijo pajuokos. Nors aš niekada neslėpiau įvaikinimo fakto, bet ir nemojavau juo kaip vėliava. Miestelis nedidelis, rodos, visi apie visus viską žino. bet sūnus buvo pakeitęs klasę, matyt, kažkiek jautėsi nesaugus. Bijojo pajuokos ir aš tiesiog nežinojau ką daryt. Juk pasakojimą aš galėjau parašyt labai gražų, mes įvaikinom mažytį berniuką, vos kelių savaičių ir aš tikrai išgyvenau visą puokštę jausmų, ir mes jį iš ligoninės namo vežėmės, ir man visai nebūtų reikėję meluoti. Išskyrus nepasakoti apie gimdymo faktą. Aš jam sakiau: "aš tau labai gražiai parašysiu, juk viskas labai gražu ir yra".

Bet jis nenorėjo. Gal dar prisidėjo tai, kad buvo pati paauglystė, gal ir taip pernelyg aštrūs tapatumo klausimai, o čia dar kažkas svetimas bando brautis į jo erdvę...

Nė dabar neišmanau, kaip turėjau pasielgti, pasielgiau taip, kaip liepė širdis. Sūnus tiesiog nėjo į mokyklą tą dieną. Rodos, viską jis žino, rodos, milijoną kartų analizuotos situacijos. jam buvo labai gerai, kad visi tartum žino, bet niekas jam nekalbėjo.

Na, čia žinot, kaip ir apie ligą - gera, kai kitas žino ir parodo supratingumą kai to reikia, bet nereikia to išskirtinio dėmesio. Tačiau problema neišvengiamai iškyla, kai tiesa yra nežinoma. Esu išgyvenus nemalonių situacijų, kai negalėjau kažko padaryti fiziškai, o užsitraukiau nežinančių žmonių pyktį.

Vadinasi, teks ir mums rašyti.....
Tikrai, tokios jautrios temos mūsų vaikams
Visiems gal miela prisiminti, o va, yra kam - ir nelabai....
Šelma - ką parašei?

Su dičkėm problemų nebuvo-paprašiau mokytojų tą dieną mano vaikų nematyt,parašėm kažką ne visai į temą,kad į akis nekristų ir tiek.O va Žirnio senoji ėmė mane mokyt,kaip negerai neigt ir nuo vaiko slėpt,kaip jį reikia grūdint nuo mažų dienų ir t t ir pan...Kad kaip tik jis turėtų prieš klasę savo įdomią istoriją pasakot ir savo pavyzdžiu rodyt...ai,tyliu.
Intensyviai ieškau uniformos,kad po NM perkelt į mergaičių mokyklą,nes nervai nebelaiko

Nieko Nunešiau tuščią anketą auklėtojai ir paprašiau, kad lietuvių kalbos mokytojai perduotu. Dar užsiminiau, kad būtų puiku, jog lietuvių kabos pamokoje neakcentuotu tos temos, vaikas grįžo ir sakė, kad mokytoja tiesiog surinko vaikų anketas ir pasakė, kad Einoro anketą jau turi, mamytė atnešė

Man tas grūdinimas skamba žiauriai. Juk taip intymu, kiekvienas apsinuogina tiek, kiek jaučiasi komfortiškai. Kaip ir su kūnu- vieni tik prieš artimiausius drabužius nusimeta, kiti laisvai jaučiasi ir nuogalių pleže . Su sielos nuogybėm tas pats

O kurioje čia klasėje tokia užduotis būna?