QUOTE(Karusia @ 2014 01 07, 20:30)
kažkaip net neįtikėtina. Sakoma, kad grąžinama apie pusę o dabar praktiškai visi.....
Mūsų temose suskaičiuoju 4 gražintus.Gal tris?
kažkaip net neįtikėtina. Sakoma, kad grąžinama apie pusę o dabar praktiškai visi.....
Mūsų temose suskaičiuoju 4 gražintus.Gal tris?
QUOTE(Germinė @ 2014 01 07, 20:36)
Man net kilo noras apsičiupinėt-gal seniai vaikus gražinau
Mūsų temose suskaičiuoju 4 gražintus.Gal tris?
Mūsų temose suskaičiuoju 4 gražintus.Gal tris?
5?
yra juk ir tyliau išnykusių iš temų...
QUOTE(Germinė @ 2014 01 07, 21:26)
Kaži,ar taip gali būti?Kur čia taip?Per visą LT?Netikiu.
Per vis1 Lietuvą. Pati netikiu, bet rašo, kad tokie skaičiai
QUOTE(Šelma @ 2014 01 07, 21:23)
gali būti panašu į tiesą. Mūsų vaikų globnamio aplankyti darbuotojai sakė, kad paimti į Lietuvoje gyvenančias šeimas dauguma vaikų grąžinami atgal. Didžiausia dalis sugrįžta per mėnesį, kiti maždaug per metus.
QUOTE(rutikė @ 2014 01 07, 14:03)
Pritariu Karusiai. Vaikas siekia kontroliuoti situaciją visur ir visada.
Pas mus ribos atrodo aiškios, nesikeičia. Be to girdžiu ko nori, išklausau, pasitariam. Paprastą bambėjimą ignoruoju. Bet tas 10 žodžių atgal nuolat
Nesugalvoju pasekmių. Pasodinimas į kėdutę, paaštrintų situaciją, paskatintų dar aršiau kovoti. Ko gero kartais neišlaikiusi įsiveliu į kovą. Ko gero per daug išgyvenu dėl to, jaučiuosi asmeniškai užgauta, "tai tampo už ūsų"
Ramus pokalbis veikdavo trumpam. Dabar įjungia ignorą ir sako: man neįdomu, man nesvarbu, ką tu sakai. Tikrai viduj užverda, nors žinau, kad taip bando mano kantrybę.
Netaikau jokiu būdu fiziniu bausmių. Esu labai išvarginta tokio jo elgesio, todėl kartais keliu balsą, nebeužtenka kantrybės man. Norėčiau kitaip, kad suprastų, o ne būtų nutildytas.
Na tiesiog kol kas nerandu efektyvaus sprendimo, kuris paveiktų vaiko elgesį.
Pas mus ribos atrodo aiškios, nesikeičia. Be to girdžiu ko nori, išklausau, pasitariam. Paprastą bambėjimą ignoruoju. Bet tas 10 žodžių atgal nuolat
Nesugalvoju pasekmių. Pasodinimas į kėdutę, paaštrintų situaciją, paskatintų dar aršiau kovoti. Ko gero kartais neišlaikiusi įsiveliu į kovą. Ko gero per daug išgyvenu dėl to, jaučiuosi asmeniškai užgauta, "tai tampo už ūsų"Ramus pokalbis veikdavo trumpam. Dabar įjungia ignorą ir sako: man neįdomu, man nesvarbu, ką tu sakai. Tikrai viduj užverda, nors žinau, kad taip bando mano kantrybę.
Netaikau jokiu būdu fiziniu bausmių. Esu labai išvarginta tokio jo elgesio, todėl kartais keliu balsą, nebeužtenka kantrybės man. Norėčiau kitaip, kad suprastų, o ne būtų nutildytas.
Na tiesiog kol kas nerandu efektyvaus sprendimo, kuris paveiktų vaiko elgesį.
Aš taip ir sakau jiems: "jau sproginėju, tuoj prapliupsiu rėkti, jei nenustosite"
Būna rėkiu - nauda tik ta, kad taip, parodydama blogą pavyzdį, išsikraunu. Kaip jie tokį elgesį nukopijuoja ir naudoja
. tais momentais prisiekiu daugiau neberėkti, bet kol kas tik stengiuosi - visai nerėkti nepavyksta. rėkiu, matyt, pakankamai retai ir raiškiai, nes reakcija vis dar būna...veikia.Maniškiai bandė "įjungti ignorą", labai greitai nustojo, vos tik aš įjungiau. Užteko poros kartų
Aš nusakau pasekmes ir leidžiu rinktis. Paprastai nerizikuoja pasirinkti netinkamai. Matyt įspūdingai ir įtikinamai pasekmes nupiešiu
Sėdėjo maniškiai rimtame koncerte. Išsėdėjo gan ramiai. Tiesa, šalia pažįstamų vaikai sėdėjo ramiau, buvo pagirti. O aš didžiavausi savais, nes jiems TAIP išsėdėti buvo daug sunkiau.
Dar į plėtojamą temą: mano žalioje jaunystėje (kiek nujaučiu mes visos čia pabrendusios jaunuolės
) nusikaltimų tiek neteko girdėti. Šliaužiodavom Kauno senamiesčio ir centro tarpuvartėm iki paryčių. Aušros sulaukdavom Pažaislio ar Žaliakalnio atšlaitėse, besiruošdami egzaminams. Nė karto niekas neužkabino. nebijojome nieko...rūkė, gėrė ir visą kitą darė, bet kiek imanoma slapta ir tai nebuvo prestižo reikalas, netapdavo savotiškomis beveik atviromis ir provokuojančiomis iniciacijomis kaip dabar. Tas pats ir su vulgaria merginų apranga. Buvo keletas per visą mokyklą, bet tai nebuvo kitų merginų siekiamybė. (neaptarinėsiu labai ankstyvos paauglystės išsišokimų, aprašytų Karusios) greičiau atvirkščiai. Sociumas nebuvo tiek seksualizuotas. Kažkaip tyliau į galvas visa tai sėlino, su atsargumu ir baime, apmąstymais...bent mano aplinkojeKalbu su vaikais jiems suprantama kalba apie viską, kuo tik domisi...vien kiek reklamos domėjimuisi "užmeta". Neseniai gavau atsakyti į gan šokiruojančius dičkio klausimus. Svarbu tokiu metu išlaikyti šaltą protą, ramybę ir laabai ramiu balsu paprastai paaiškinti. Nepadauginti informacijos, bet ir atsakyti pakankamai.
QUOTE(Sunute @ 2014 01 08, 09:10)
Dar į plėtojamą temą: mano žalioje jaunystėje (kiek nujaučiu mes visos čia pabrendusios jaunuolės ) nusikaltimų tiek neteko girdėti. Šliaužiodavom Kauno senamiesčio ir centro tarpuvartėm iki paryčių. Aušros sulaukdavom Pažaislio ar Žaliakalnio atšlaitėse, besiruošdami egzaminams. Nė karto niekas neužkabino. nebijojome nieko...rūkė, gėrė ir visą kitą darė, bet kiek imanoma slapta ir tai nebuvo prestižo reikalas, netapdavo savotiškomis beveik atviromis ir provokuojančiomis iniciacijomis kaip dabar. Tas pats ir su vulgaria merginų apranga. Buvo keletas per visą mokyklą, bet tai nebuvo kitų merginų siekiamybė. (neaptarinėsiu labai ankstyvos paauglystės išsišokimų, aprašytų Karusios) greičiau atvirkščiai. Sociumas nebuvo tiek seksualizuotas. Kažkaip tyliau į galvas visa tai sėlino, su atsargumu ir baime, apmąstymais...bent mano aplinkoje
Tu aiškiau išsireiškėi.Būtent taip ir buvo.Per dvi mokyklas buvo dvi merginos "einančios" Bet tikrai tuo nesipuikavo ir nesipasakojo.Niekaip nesipasakojo.Slėpė.Šliaužiodavom tikrai iki paryčių.Teko pareit naktį ir iš Petrašiūnų,ir iš Margavos,ir šiaip per visą miestą,kai paskutinį trūliką pražioplindavom.3iam pliaže vaikinai siūlė pasilikt šampano,o kai atsisakėm,gražiai atsisveikino ir susirado brandesnes ir ne tokias nekaltas,kaip mes trise su draugėm. ) nusikaltimų tiek neteko girdėti. Šliaužiodavom Kauno senamiesčio ir centro tarpuvartėm iki paryčių. Aušros sulaukdavom Pažaislio ar Žaliakalnio atšlaitėse, besiruošdami egzaminams. Nė karto niekas neužkabino. nebijojome nieko...rūkė, gėrė ir visą kitą darė, bet kiek imanoma slapta ir tai nebuvo prestižo reikalas, netapdavo savotiškomis beveik atviromis ir provokuojančiomis iniciacijomis kaip dabar. Tas pats ir su vulgaria merginų apranga. Buvo keletas per visą mokyklą, bet tai nebuvo kitų merginų siekiamybė. (neaptarinėsiu labai ankstyvos paauglystės išsišokimų, aprašytų Karusios) greičiau atvirkščiai. Sociumas nebuvo tiek seksualizuotas. Kažkaip tyliau į galvas visa tai sėlino, su atsargumu ir baime, apmąstymais...bent mano aplinkoje
QUOTE(Karusia @ 2014 01 07, 00:38)
o toliau - kartais veikia - kartais ne - fiksuojam laiką, išminusuojam iš žaidimų laiko. Žymim kalendorių. Lanko psichologą ("jai viskas gerai, čia mama išsigalvoja, kad mes pykstamės"). Sodinu ant suolo pamąstyti. Už rimtus prasižengimus (pvz bandymą muštis) negauna pietums į mokyklą pinigų. Įdedu sumuštinių. ne onoras. Kraštutinis atvejis - einu pasivaikščioti viena.
Man kazkaip krito I aki tavo nenuoseklumas, daug ivairiausiu poveikio priemoniu, manau vaikas dar tokio amziaus, kad negali tiksliai nuspeti kas ir del ko jo laukia
O tai turi tiksliai zinoti, tu vaiko atzvilgiu esi neprognozuojama, o tuo paciu ir galimybe buti saugumo jausmui - abejotina, su visom is to isplaukianciom pasekmem. Apie jusu kitas problemas - mokymosi ir tt, nekalbu, kalbu tik apie elgesi. Esu tikra, kad vaikai elgiasi su mumis taip ir tiek, kiek ir kaip mes jiems tai leidziame. Ir ne laso daugiau. Nors dazniausiai patiems atrodo, kad darom viska, dedam visas pastangas, kad taip nebutu.QUOTE(Karusia @ 2014 01 07, 09:10)
Psichologė sakė, kad dėl giliai tūnančio nesaugumo jausmo vaikas bando sukontroliuoti aplinką, užtat nenori pasiduoti suaugusiųjų sprendimams, patarimams, nes jais giliai širdyje nepasitiki. Dėl to nesaugumo vaikas ginčijasi iki pamėlynavimo.
Mes galim ieskoti , knistis po praeities demonus, rasti ten atsakymus ir paaiskinimus, bet pateisinimu ne. Tai niekaip neduoda teises mums kabintis uz to, nurasyti siandienos sunkumus praeiciai. Buvo, kas buvo, dabar einam I prieki. Tavo pareiga ta saugumo ir pasitikejimo tavimi, o tuo paciu savimi ir aplinka jausma kurti. Kai atsiras savitarpio pagarba, siluma, pasitikejimas, keisis ir santykis su pasauliu, motyvacija mokslui.
QUOTE(Germinė @ 2014 01 07, 11:50)
Nes nebuvo psichologų,psichiatrų ir viena už kitą kvailesnių diagnozių,tokių,kaip neklusnumo sindromas.
Apie psichologa, psichoterapija pirma karta suzinojau jau tik studijas bebaigdama, dabar jau kas antram vaikui ju pagalbos reikia. Gyvenam rinkos ekonomikoj, jei yra gydytojas, bus ir diagnoze, jei yra farmacininkas, bus ir vaistai kiekvienam zingsnyje reikalingi, anksciau gyvenimus tvarkemes patys, dabar tam reikalingi gyvenimo budo vadybininkai. Ir jei anskciau pavykdavo susitarti su nepaklusniu vaiku, tai susitvarkyti su "nepaklusnumo sindromu" jau tikrai ne musu jegoms.
QUOTE(gliuka @ 2014 01 08, 12:10)
Apie psichologa, psichoterapija pirma karta suzinojau jau tik studijas bebaigdama, dabar jau kas antram vaikui ju pagalbos reikia. Gyvenam rinkos ekonomikoj, jei yra gydytojas, bus ir diagnoze, jei yra farmacininkas, bus ir vaistai kiekvienam zingsnyje reikalingi, anksciau gyvenimus tvarkemes patys, dabar tam reikalingi gyvenimo budo vadybininkai. Ir jei anskciau pavykdavo susitarti su nepaklusniu vaiku, tai susitvarkyti su "nepaklusnumo sindromu" jau tikrai ne musu jegoms.
tai nerei6kia, kad nebuvo pakaitalų psichologui. Tie, kurie dabar sėkmingai juos randa, nebesikreipia. Man vis labai smalsu būtų kreiptis ir atskleisti savo galimybes, kurių, manomai galiu ir nežinoti
. Nesusitardavo ir tada ir nesusitaria dabar...būdavo vienas kitas vat kitoks ir viskas...dabar tam kitoni6kumui yra nuosekli pagalba, tuomet nebuvo. "valdi6kus" tuos "kitokius" tiesiog vaistais slopindavo...Papildyta:
QUOTE(gliuka @ 2014 01 08, 12:10)
. Esu tikra, kad vaikai elgiasi su mumis taip ir tiek, kiek ir kaip mes jiems tai leidziame. Ir ne laso daugiau. Nors dazniausiai patiems atrodo, kad darom viska, dedam visas pastangas, kad taip nebutu.
Mes galim ieskoti , knistis po praeities demonus, rasti ten atsakymus ir paaiskinimus, bet pateisinimu ne. Tai niekaip neduoda teises mums kabintis uz to, nurasyti siandienos sunkumus praeiciai. Buvo, kas buvo, dabar einam I prieki. Tavo pareiga ta saugumo ir pasitikejimo tavimi, o tuo paciu savimi ir aplinka jausma kurti. Kai atsiras savitarpio pagarba, siluma, pasitikejimas, keisis ir santykis su pasauliu, motyvacija mokslui.
Mes galim ieskoti , knistis po praeities demonus, rasti ten atsakymus ir paaiskinimus, bet pateisinimu ne. Tai niekaip neduoda teises mums kabintis uz to, nurasyti siandienos sunkumus praeiciai. Buvo, kas buvo, dabar einam I prieki. Tavo pareiga ta saugumo ir pasitikejimo tavimi, o tuo paciu savimi ir aplinka jausma kurti. Kai atsiras savitarpio pagarba, siluma, pasitikejimas, keisis ir santykis su pasauliu, motyvacija mokslui.
taip, bet tas "kiek mes jiems leidžiame" daugiau-mažiau suprantamas, bet kaip neleidžiame gali labai skirtis: naminiam vaikui užteks paprasto "negalima". besąlygiškai pasitikintis net nepaklaus kodėl...vat kitokį vaiką tenka laikyti apkabinus jėga.
Po "demonus knistis" reikia ne dėl pateisinimų ieškojimo....kam tai reikalinga - nesuprantu...bet tam, kad iš esmės pažįstant problemą galima sėkmingaiu su ja tvarkytis. O čia kaip kam pasiseka'knistis", atpažinti, nukenksminti ar pasukti pozityviai tuos "demonus". galų gale, kiekvienas skirtingą kiekį jų turi ir skirtingus pajėgumus sprendimų paieškai. paskutinį momentą suvokti labai svarbu
QUOTE(gliuka @ 2014 01 08, 13:10)
Man kazkaip krito I aki tavo nenuoseklumas, daug ivairiausiu poveikio priemoniu, manau vaikas dar tokio amziaus, kad negali tiksliai nuspeti kas ir del ko jo laukia O tai turi tiksliai zinoti, tu vaiko atzvilgiu esi neprognozuojama, o tuo paciu ir galimybe buti saugumo jausmui - abejotina, su visom is to isplaukianciom pasekmem. Apie jusu kitas problemas - mokymosi ir tt, nekalbu, kalbu tik apie elgesi. Esu tikra, kad vaikai elgiasi su mumis taip ir tiek, kiek ir kaip mes jiems tai leidziame. Ir ne laso daugiau. Nors dazniausiai patiems atrodo, kad darom viska, dedam visas pastangas, kad taip nebutu.
Mes galim ieskoti , knistis po praeities demonus, rasti ten atsakymus ir paaiskinimus, bet pateisinimu ne. Tai niekaip neduoda teises mums kabintis uz to, nurasyti siandienos sunkumus praeiciai. Buvo, kas buvo, dabar einam I prieki. Tavo pareiga ta saugumo ir pasitikejimo tavimi, o tuo paciu savimi ir aplinka jausma kurti. Kai atsiras savitarpio pagarba, siluma, pasitikejimas, keisis ir santykis su pasauliu, motyvacija mokslui.
Apie psichologa, psichoterapija pirma karta suzinojau jau tik studijas bebaigdama, dabar jau kas antram vaikui ju pagalbos reikia. Gyvenam rinkos ekonomikoj, jei yra gydytojas, bus ir diagnoze, jei yra farmacininkas, bus ir vaistai kiekvienam zingsnyje reikalingi, anksciau gyvenimus tvarkemes patys, dabar tam reikalingi gyvenimo budo vadybininkai. Ir jei anskciau pavykdavo susitarti su nepaklusniu vaiku, tai susitvarkyti su "nepaklusnumo sindromu" jau tikrai ne musu jegoms.
O tai turi tiksliai zinoti, tu vaiko atzvilgiu esi neprognozuojama, o tuo paciu ir galimybe buti saugumo jausmui - abejotina, su visom is to isplaukianciom pasekmem. Apie jusu kitas problemas - mokymosi ir tt, nekalbu, kalbu tik apie elgesi. Esu tikra, kad vaikai elgiasi su mumis taip ir tiek, kiek ir kaip mes jiems tai leidziame. Ir ne laso daugiau. Nors dazniausiai patiems atrodo, kad darom viska, dedam visas pastangas, kad taip nebutu.Mes galim ieskoti , knistis po praeities demonus, rasti ten atsakymus ir paaiskinimus, bet pateisinimu ne. Tai niekaip neduoda teises mums kabintis uz to, nurasyti siandienos sunkumus praeiciai. Buvo, kas buvo, dabar einam I prieki. Tavo pareiga ta saugumo ir pasitikejimo tavimi, o tuo paciu savimi ir aplinka jausma kurti. Kai atsiras savitarpio pagarba, siluma, pasitikejimas, keisis ir santykis su pasauliu, motyvacija mokslui.
Apie psichologa, psichoterapija pirma karta suzinojau jau tik studijas bebaigdama, dabar jau kas antram vaikui ju pagalbos reikia. Gyvenam rinkos ekonomikoj, jei yra gydytojas, bus ir diagnoze, jei yra farmacininkas, bus ir vaistai kiekvienam zingsnyje reikalingi, anksciau gyvenimus tvarkemes patys, dabar tam reikalingi gyvenimo budo vadybininkai. Ir jei anskciau pavykdavo susitarti su nepaklusniu vaiku, tai susitvarkyti su "nepaklusnumo sindromu" jau tikrai ne musu jegoms.
Kai susiduri su prieraišumo sutrikimu, tai būk kiek nori nuosekli ir vienoda, "normaliems" vaikams veikiantys dalykai šiems neveikia arba veikia atvirkščiai
Teoriškai viskas labai gražu - atsiras pasitikėjimas, santykiai pasikeis, praktikoje - tai didžiulis didžiulis krūvis, kurį reikia panešti globėjams. Psichologų nebuvo, buvo egzorcistai
Kai pradėjau gilintis į prieraišumo sutrikimą, supratau iš kur atsirado samprata apie "velnio apsėstus" vaikus 
Karusia, man iškilo klausimas, kiek jūsų problemoms įtakos turi prieraišumo sutrikimas, kiek ribinis intelektas? Gal IQ neleidžia jai suvokti pasėkmių?
QUOTE(estik @ 2014 01 08, 21:36)
Karusia, man iškilo klausimas, kiek jūsų problemoms įtakos turi prieraišumo sutrikimas, kiek ribinis intelektas? Gal IQ neleidžia jai suvokti pasėkmių?
kad tas suvokimas ribotas - savaime suprantama. Ji sunkiai įsisavina ne tik mokslus, bet ir socialines normas, sunkiai perpranta kitų žmonių elgesį ir nenuspėja reakcijos. Kol buvo žavus vaikeliukas, kažkaip buvo savaime gražus - naivumas, nuostaba. Dabar, kai ūgtelėjo, aplinka laukia ir kai ko kito. Nors psichologė dabar sako, kad ji labai pasikeitusi (matė priešmokyklinę, matė antros klasės pradžioje), tačiau to gilesnio socialinio supratingumo - stinga. Prašnekinti gali bet ką, bet kodėl draugai nuolat atstumia - anei kaip nepagauna - nu ir kas, kad juos ištisai eerzinau ir trukdžiau bendrą žaidimą. Kol mokytoja, aš ar kitas autoritetingas suaugęs stebi, kaip ir pasiduoda taisyklėms, kai tik nusisukta, taip ir bėdos...
Yra tokia bėda - yra dirgiklis, yra reakcija. Nėra vat to slenksčio, kuris sustabdo kitus vaikus - 'na ir kas kad kviečia, mama neleido ir neisiu'. Jos amžiuje nėra ko tikėtis, kad bus kitas stabdis. o jai to stabdžio nėr. kažkoks nerimastingumas, dirglumas. Kai gerai pakratau atmintį, tai buvo įrašyta ir vgn byloje - dirglumas ir kaprizingumas, bet tai atrodė savaime suprantama - jie ten visi įdirgę... Pradžioje buvo itin daug baimių, atsikratėm, o va ligoninė viską sugrąžino. ir nuo vasaros turėjo konkretų nerimą. Tik nepanorau kišti vaistų, slopinti vaiką.
Galiu tik pasidžiaugti, kad kol kas darom septinmylę pažangą po psichologo įsikišimo ir grįžtam į buvusias vėžes. Vadinasi - vėl kurį laiką nebebus paauglė
o tik glaudukė. Nors toks kraštutinis ciklinis svyravimas neramina dėl kitų dalykų....
Estik - daug dalykų buvo įvardijami kitaip. Padėjau draugei knistis po pasakas ir sakmes, ieškant visokių mitinių dalykų, kažkaip atkreipiau dėmesį į laumės vaikus, na argi ne Dauno sindromo nupasakojimas? - lėti, labai vėlai pradeda vaikščioti, kalba mažai arba visai nekalba, susukto veido, tekančiomis seilėmis,,,, ir anksti miršta. Tiesa, mirtis - arba 'va, vaikelis numirė netikėtai, kad ir laumės vaiko, bet gaila. arba 'reikia įkišti į verdantį vandenį ir tada laumė atkeičia". nu vat kaip ten atkeičia, tai jau kitas klausimas....
QUOTE(Karusia @ 2014 01 08, 22:34)
Padėjau draugei knistis po pasakas ir sakmes, ieškant visokių mitinių dalykų, kažkaip atkreipiau dėmesį į laumės vaikus, na argi ne Dauno sindromo nupasakojimas? - lėti, labai vėlai pradeda vaikščioti, kalba mažai arba visai nekalba, susukto veido, tekančiomis seilėmis,,,, ir anksti miršta. Tiesa, mirtis - arba 'va, vaikelis numirė netikėtai, kad ir laumės vaiko, bet gaila. arba 'reikia įkišti į verdantį vandenį ir tada laumė atkeičia". nu vat kaip ten atkeičia, tai jau kitas klausimas....
Taip.
Yra dar visas užkerėjimų ir nužiūrėjimų mitinis kompleksas. Čia jau apie mūsiškius
Skaitau apie taviškę ir daug to paties matau savo mažiuje...
Rašo, kad prieraišumo sutrikimas (tiksliau dėl to atsiradęs nuolatinis nerimas ir sudirgimas) gali būti priežastis dėl ko vaikas nesuvokia pasekmių. Tiesiog ta sudirgimo būsena blokuoja galvojimą apie tolimesnes pasekmes. O ribinis intelektas gali situaciją padaryti dar sudėtingesne.
Karusia,
Karusia,
QUOTE(estik @ 2014 01 08, 21:36)
Kai susiduri su prieraišumo sutrikimu, tai būk kiek nori nuosekli ir vienoda, "normaliems" vaikams veikiantys dalykai šiems neveikia arba veikia atvirkščiai Teoriškai viskas labai gražu - atsiras pasitikėjimas, santykiai pasikeis, praktikoje - tai didžiulis didžiulis krūvis, kurį reikia panešti globėjams.
Karusia, man iškilo klausimas, kiek jūsų problemoms įtakos turi prieraišumo sutrikimas, kiek ribinis intelektas? Gal IQ neleidžia jai suvokti pasėkmių?
Teoriškai viskas labai gražu - atsiras pasitikėjimas, santykiai pasikeis, praktikoje - tai didžiulis didžiulis krūvis, kurį reikia panešti globėjams. Karusia, man iškilo klausimas, kiek jūsų problemoms įtakos turi prieraišumo sutrikimas, kiek ribinis intelektas? Gal IQ neleidžia jai suvokti pasėkmių?
Labai atsiprasau, kad nepajegiu perskaityti visu temu, bet gal kuri galesite atsakyti i pagrindinius pora klausimu:
1) ar vaikuti, paimta nuolatinei globai, veliau galima isivaikinti? (nes, kad ir kaip ziauru, negaliu daleisti minties, kad paemus ilgalaikei globai, veliau jis gali grizti i buvusius namus.
2) del kursu lankymo Siauliuose: kaip jie vyksta: ar savaitgaliais, ar po darbo valandu, ar privalo dalyvauti abu globoti norintys asmenis (vyras ir zmona)? Pvz mano vyro grafikas ir darbo valandos nera pastovios, ar imanoma suderinti?
1) ar vaikuti, paimta nuolatinei globai, veliau galima isivaikinti? (nes, kad ir kaip ziauru, negaliu daleisti minties, kad paemus ilgalaikei globai, veliau jis gali grizti i buvusius namus.
2) del kursu lankymo Siauliuose: kaip jie vyksta: ar savaitgaliais, ar po darbo valandu, ar privalo dalyvauti abu globoti norintys asmenis (vyras ir zmona)? Pvz mano vyro grafikas ir darbo valandos nera pastovios, ar imanoma suderinti?
