Globėjai ir įtėviai apie viską

#493
QUOTE(Sypsena777 @ 2014 01 13, 10:20)
šeimos kakle, pagrindine problema, kad tu jo nenubaudei, pradejo musti tave?

drinks_cheers.gif

Pas mus vakar situacija, po kurios supratau, kad vaje vaje, kiek dar Einorui iki visiško žaizdų išsilaižymo doh.gif verysad.gif Pasiruošė rūbus vakare, matau mažiaus kelnės. Klausiu, kaip tu su striukomis mokyklon eisi. Atseit geros ir jam. Marčius mokyklon su jom eina, jam kaip tik, tu 15 cm aukštesnis, tai, kaip ir tau gali būti geros? Klausiu, ar tame jovaje spintos savų neradai? Radau. Einam prie spintos, dar mažių pasiemam, susitvarkom draugiškai, sakau, dabar iš saviškių rinkis- pradeda verkt. Pusvalandį tupčiojau aplinkui bandydama suprasti kas nutiko, kai pradėjo viduje virti (man rodos, emocijos lygioj vietoj, aš jį glostau, kalbinu, jis dar garsiau staugia doh.gif ), atsitraukiu atvėst. Dar pusvalanduką pakaukė, pradėjo rimti, vėl einu kambarin. Kankinau (kankinausi biggrin.gif ) ir šiaip ne taip išstėnėjo, kad jam jo kelnės nepatinka. Visos. Tai jomajo, ar sunku, klausiu iš karto pasakyti, kad kažkas negerai. Kelnės gi ne vakar namo atėjo, nuo rudens ta krūva stovi, kazdien nešioja, bet va jam jos baisios (nors asmeniškai skirtumo nematau tarp bernų kelnių modelio, ar medžiiagos- džinsai, kaip džinsai...) Žodžiu...... 12 metų... Kada tai baigsis? Sakau, kodėl, jei kas nepatinka negali pasakyti, pasikalbėti, laiko savyje, verda, paskui sprogsta. Kaip pavargau nuo to doh.gif
Atsakyti
#494
QUOTE(Šelma @ 2014 01 13, 11:12)
drinks_cheers.gif

Pas mus vakar situacija, po kurios supratau, kad vaje vaje, kiek dar Einorui iki visiško žaizdų išsilaižymo  doh.gif  verysad.gif  Pasiruošė rūbus vakare, matau mažiaus kelnės. Klausiu, kaip tu su striukomis mokyklon eisi. Atseit geros ir jam. Marčius mokyklon su jom eina, jam kaip tik, tu 15 cm aukštesnis, tai, kaip ir tau gali būti geros? Klausiu, ar tame jovaje spintos savų neradai? Radau. Einam prie spintos, dar mažių pasiemam, susitvarkom draugiškai, sakau, dabar iš saviškių rinkis- pradeda verkt. Pusvalandį tupčiojau aplinkui bandydama suprasti kas nutiko, kai pradėjo viduje virti (man rodos, emocijos lygioj vietoj, aš jį glostau, kalbinu, jis dar garsiau staugia  doh.gif ), atsitraukiu atvėst. Dar pusvalanduką pakaukė, pradėjo rimti, vėl einu kambarin. Kankinau (kankinausi  biggrin.gif ) ir šiaip ne taip išstėnėjo, kad jam jo kelnės nepatinka. Visos. Tai jomajo, ar sunku, klausiu iš karto pasakyti, kad kažkas negerai. Kelnės gi ne vakar namo atėjo, nuo rudens ta krūva stovi, kazdien nešioja, bet va jam jos baisios (nors asmeniškai skirtumo nematau tarp bernų kelnių modelio, ar medžiiagos- džinsai, kaip džinsai...) Žodžiu...... 12 metų... Kada tai baigsis? Sakau, kodėl, jei kas nepatinka negali pasakyti, pasikalbėti, laiko savyje, verda, paskui sprogsta. Kaip pavargau nuo to  doh.gif

Gal čia net ne žaizdos, o neapvaldyto charakterio ypatumai. Atpažįstu save blush2.gif . Gali būti, kad kelnės tik pretekstas gilesnėms problemoms ir dėmesio poreikiui. Stiiprybės...

Nesutinku su kakleliu. Nemanau, kad reikia veltis į "karą": muša- baudžiu. Nugalėtojas aiškus....na nesąžininga....vaikas tiesiog autentiškai reagavo, kad ir provokuodamas karą. Užtektų tiesiog sustabdyti tokį elgesį ir tiek....paaiškinti, kad taip negalima ir būtiniausiai paaiškinti, kaip galima, jei TAIP jautiesi....vat tada, situacijai pasikartojus, už pasirinkimą negalimo, vietoj galimo, jau galima ir apie bausmę pagalvoti, nors geriau įtvirtinti kas galima vaikui priimtinesniais būdais smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Sunute: 13 sausio 2014 - 11:25
#495
QUOTE(Sunute @ 2014 01 13, 12:19)
Gal čia net ne žaizdos, o neapvaldyto charakterio ypatumai. Atpažįstu save blush2.gif .  Gali būti, kad kelnės tik pretekstas gilesnėms problemoms ir dėmesio poreikiui. Stiiprybės...



Gal. Dirba gi psichologė, ale....... nesuprantu jo dažnai, todėl verysad.gif
Ketvirtadienį pas psichologę. Jam eiti nepatinka (ji sako, kad suprantama, nes kapstosi praeityje, senas žaizdas liečia), bet ateina laimingas, puikios nuotaikos. Mažai ką pasakoja, bet toks lyg su palengvėjimu gryžta. Šį ketvirtadienį skambinu namo priminti, kad nepavėluotų. Išeina. Tada dingsta. Psichologė man skambina, aš visiems aplinkui ir draugams ir namiškiams, kad eitų ieškoti gal (nemanau, kad kas nutiko, bet psichologė kažkaip nerimą sukėlė- gal kokia nelaimė, kur taip gali dingt...) Lauke ora šlykštus, parkelyje nepavaikščiosi. Telefonu namiškius ant kojų keliu. Einoras tuo tarpu savo kambaryje, patamsyje sėdi ir tyli- išėjo, po akimirkos įslinko tyliai namo ir šmurkštelėjo nepastebėtas į kambarį, lovoj susirangė patamsyje (16 valanda) ir laukia ramiai, klausosi, kai brolius šokdinu, kaip tėtis trumpam namo grįžės su manim tariasi kur ieškoti doh.gif Paklausiau psichologės, kaip reguoti, ką kalbėti, kai namie būsiu, sako tik nebark, kad pas mane nėjo, tai grįžus daviau velnių, kad valandai dingo, pavakaryje, kai tamsu, kad girdėjo, kaip visi apie jį kalbą ir tylėjo. Kas tai? Dėmesio paieškos?
Atsakyti
#496
QUOTE(Šelma @ 2014 01 13, 11:32)
Gal. Dirba gi psichologė, ale....... nesuprantu jo dažnai, todėl  verysad.gif
Ketvirtadienį pas psichologę. Jam eiti nepatinka (ji sako, kad suprantama, nes kapstosi praeityje, senas žaizdas liečia), bet ateina laimingas, puikios nuotaikos. Mažai ką pasakoja, bet toks lyg su palengvėjimu gryžta. Šį ketvirtadienį skambinu namo priminti, kad nepavėluotų. Išeina. Tada dingsta. Psichologė man skambina, aš visiems aplinkui ir draugams ir namiškiams, kad eitų ieškoti gal (nemanau, kad kas nutiko, bet psichologė kažkaip nerimą sukėlė- gal kokia nelaimė, kur taip gali dingt...) Lauke ora šlykštus, parkelyje nepavaikščiosi. Telefonu namiškius ant kojų keliu. Einoras tuo tarpu savo kambaryje, patamsyje sėdi ir tyli- išėjo, po akimirkos įslinko tyliai namo ir šmurkštelėjo nepastebėtas į kambarį, lovoj susirangė patamsyje (16 valanda) ir laukia ramiai, klausosi, kai brolius šokdinu, kaip tėtis trumpam namo grįžės su manim tariasi kur ieškoti  doh.gif Paklausiau psichologės, kaip reguoti, ką kalbėti, kai namie būsiu, sako tik nebark, kad pas mane nėjo, tai grįžus daviau velnių, kad valandai dingo, pavakaryje, kai tamsu, kad girdėjo, kaip visi apie jį kalbą ir tylėjo. Kas tai? Dėmesio paieškos?

ne...
nežinau visos situacijos, bet bandau mąstyti, kad kažką suvokė, kas jam labai baisu ir skaudu. bandyčiau tiesiog pabūti šalia ir patvirtinti, kad būsiu visada...kad bandysiu suprasti, kiek jis man leis...
Jokio spaudimo, net laukimas, manyčiau, turėtų tik "pleventi" ore, būti toks tik subtiliai pastebimas. Pareigas tokioje būsenoje priminčiau tik netiesiogiai, t.y be liepiamosios nuosakos:). Pvz.: batai nevietoje, "šlapias rankšluostis nenori pūti ant lovos ir sudrėkinti antklodės". Saugočiau nuo kitų vaikų grubumo tame periode.
Brač, bepiga man vapsėt iš šono...ne vienas jis pas Tave, kiti taip pat savo nori ir jautrumo visokio, tikėtina yr. Kažkaip telkti visus (kiek įmanoma) kiekvieno prioblemoms. Man kai tik du, tai mokau pastebėt; 'broliukui sunku, jam nepavyko, ką mes galėtumėm padaryt, kad būtų geresnė suituacija...mano mažius jau pajėgus apie tai mąstyti...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Sunute: 13 sausio 2014 - 11:42
#497
mėginsiu su tuo kampu. Jonę ant kilimo sodindavom vietoj kampo, o dabar tiesiog paprašau eiti nusiraminti į kambarį, o pabandžiau Mažių ant kilimo, tai žviegė, raitėsi.
Sypsena777, auklių neturiu galimybių žiūrėti.
Šiaip pritariu Sunutei, kad realiai man nereikėjo laukti, o eiti pačiai išsikelti iš mašinos ir aiškintis. Žiūrėsim kaip toliau bus, reiks ir su kampu gal pamėginti. Kažkaip tai kartais man pačiai jau toks jausmas, kad Mažius jau įsigazavęs, valdo situaciją savo staugimais. Reik mums susiimti. Su vyru vakare aptarsime sitaciją, su Caru irgi.
Atsakyti
#498
QUOTE(Sunute @ 2014 01 13, 12:36)
ne...
nežinau visos situacijos, bet bandau mąstyti, kad kažką suvokė, kas jam labai baisu ir skaudu. bandyčiau tiesiog pabūti šalia ir patvirtinti, kad būsiu visada...kad bandysiu suprasti, kiek jis man leis...

Man kai tik du, tai mokau pastebėt; 'broliukui sunku, jam nepavyko, ką mes galėtumėm padaryt, kad būtų geresnė suituacija...mano mažius jau pajėgus apie tai mąstyti...

Stengiusi. Sunkiausia ta dalis, kad suprasiu tiek, kiei jis leis- nekalba. Nei su psichologe, nei su manimi, su niekuo apie jausmus. Krapštau atsargiai ir švelniai, neprisileidžia niekaip. Gal pats jų nesuvokia, nebando analizuoti kaip ir kodėl taip jaučiasi. Į visus bandymus prisiliesti vienintelis atsakymas- nežinau.

O pas mus artimiausiias skaudžiausiai kerta, mano bio pakalbėjus ir priglaudžia ir užsimerkia, kaip reikia, o va Klaidas kanda taip, kad net... Man jis pof.....k ir viskas. Kalbėk nekalbėjęs, jis jame mato tik kažkokį problemų šaltinį ir galvos skausmą. Santykiai, baisus, visiškai šalti tarp jų. Vienintelis kontaktas, kai vyresnis brolis žaidžia kompe žaidimą, tai mažius tupi šalia ir karts nuo karto persimeta žodžiu, tiek to artumo verysad.gif
Atsakyti
#499
QUOTE(šeimos kaklas @ 2014 01 13, 11:42)
mėginsiu su tuo kampu. Jonę ant kilimo sodindavom vietoj kampo, o dabar tiesiog paprašau eiti nusiraminti į kambarį, o pabandžiau Mažių ant kilimo, tai žviegė, raitėsi.
Sypsena777, auklių neturiu galimybių žiūrėti.
Šiaip pritariu Sunutei, kad realiai man nereikėjo laukti, o eiti pačiai išsikelti iš mašinos ir aiškintis. Žiūrėsim kaip toliau bus, reiks ir su kampu gal pamėginti. Kažkaip tai kartais man pačiai jau toks jausmas, kad Mažius jau įsigazavęs, valdo situaciją savo staugimais. Reik mums susiimti. Su vyru vakare aptarsime sitaciją, su Caru irgi.

o kas jam belieka, tik pačiam, kaip gali bandyt susitvarkyt su emocijomis,....tai ir bando ir tikrina reakcijas...jau žino, kad atsiprašęs atgaus emocinį kontaktą, o visa kita - jo autoriniai ekspermentai iki skausmo...jums ir jam....
Suprasti priimti ir įvardinti vaikui jo emociją yra labai svarbu...taip vaikas mokosi valdyti ir reikšti savo emocijas, jų neslopindamas. Bausmė(taip pat ir kampas) - emocijų slopintuvas, kas turi pasekmes...uždelsto veikimo...(aš nesu prieš bausmes, baudžiu, kai žinodamas pasekmes ir susitarimus, vaikas laužo juos)
Papildyta:
QUOTE(Šelma @ 2014 01 13, 11:53)
Stengiusi. Sunkiausia ta dalis, kad suprasiu tiek, kiei jis leis- nekalba. Nei su psichologe, nei su manimi, su niekuo apie jausmus. Krapštau atsargiai ir švelniai, neprisileidžia niekaip. Gal pats jų nesuvokia, nebando analizuoti kaip ir kodėl taip jaučiasi. Į visus bandymus prisiliesti vienintelis atsakymas- nežinau.

O pas mus artimiausiias skaudžiausiai kerta, mano bio pakalbėjus ir priglaudžia ir užsimerkia, kaip reikia, o va Klaidas kanda taip, kad net... Man jis pof.....k  ir viskas. Kalbėk nekalbėjęs, jis jame mato tik kažkokį problemų šaltinį ir galvos skausmą. Santykiai, baisus, visiškai šalti tarp jų. Vienintelis kontaktas, kai vyresnis brolis žaidžia kompe žaidimą, tai mažius tupi šalia ir karts nuo karto persimeta žodžiu, tiek to artumo  verysad.gif


Aišku, kad nesuvokia, tik bando ir laabai jam skauda...nu, ką aš sakyčiau, kai kažką žinosi, man gera būtų, kad pasakytum. Man svarbu...myliu (ech, kartais reikia kartoti, kad ir banalu, bet nieko geriau nesugalvota)

Nujaučia Klaidas, gal tą patį skausmą ir pasąmoningai jaučia geriausiai...nenori to paties išgyventi, nors vėlgi, jaučia, kad neišvengs... blush2.gif kliedžiu, bandau spėlioti... blush2.gif
Bandyčiau Einorą tiesiog suprasti, t.y. tas pats, ką apie mažius rašau...atspindėti..."tau nelengva...iki suvokimo realaus ateiti sunku...bandau, noriu Tave suprasti...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Sunute: 13 sausio 2014 - 12:19
#500
QUOTE(Sunute @ 2014 01 13, 13:02)
Man svarbu...myliu (ech, kartais reikia kartoti, kad ir banalu, bet nieko geriau nesugalvota)

Nujaučia Klaidas, gal tą patį skausmą ir pasąmoningai jaučia geriausiai...nenori to paties išgyventi, nors vėlgi, jaučia, kad neišvengs... blush2.gif kliedžiu, bandau spėlioti... blush2.gif

Bandyčiau Einorą tiesiog suprasti, t.y. tas pats, ką apie mažius rašau...atspindėti..."tau nelengva...iki suvokimo realaus ateiti sunku...bandau, noriu Tave suprasti...

Fizinis artumas, MYLIU, bučiniai ir psisiglaudimai jau sutvarkyti, 1000 kart kasdien ir pasimyluoja ir apsikabinam. Bet tai išorė, siela dar po 7 užraktais.

Nekliedi, tikrai taip drinks_cheers.gif Jis ir save tuo atšiaurumu saugo ir mane, nes jaučia, (nors ir slepiu tai), kad sunku man su Einoriuku būna. Mato gi, kai bandau prisibelsti į tylinčią sieną ir man nepasiseka, todėl siunta dėl manęs, kad "dirbu be atsako". Sakau, tu nesuk galvos, tikrai susitvarkysiu, kaip ir sutinka- tipo juk ir aš toks ožys buvau, bet vidinis nepasitenkinimas, kad mama antrą dublį ožių prisijaukinumų varo, lieka.

Ačiū smile.gif
Atsakyti
#501
QUOTE(Šelma @ 2014 01 13, 11:32)
Jam eiti nepatinka (ji sako, kad suprantama, nes kapstosi praeityje, senas žaizdas liečia), bet ateina laimingas, puikios nuotaikos. Mažai ką pasakoja, bet toks lyg su palengvėjimu gryžta. Šį ketvirtadienį skambinu namo priminti, kad nepavėluotų. Išeina. Tada dingsta.
Einoras tuo tarpu savo kambaryje, patamsyje sėdi ir tyli- išėjo, po akimirkos įslinko tyliai namo ir šmurkštelėjo nepastebėtas į kambarį, lovoj susirangė patamsyje

truputį iš kitos pusės. Ėjimas pas psichologą - tai kaip žaizdų tvarkymas. Skauda. Rezultatas kažkada bus (paguoda suaugusiam, bet ne vaikui), o eiti reikia kaip į ligoninės priimamąjį. Gali atsirasti nuostata - 'kiek mane čia dar draskys", jei nėra greito didelio rezultato arba jei esamas rezultatas jau tenkina jį patį. Mano vaikas irgi nenori eiti, jeigu žino, kad aš būsiu pradžioje (po to palieku vieną). Nes nu nemalonu, kad mama pasako tai, kas jai prieš plauką.
Atsakyti
#502
QUOTE(šeimos kaklas @ 2014 01 13, 12:42)
Šiaip pritariu Sunutei, kad realiai man nereikėjo laukti, o eiti pačiai išsikelti iš mašinos ir aiškintis.

Taip, tik ne iskelti ir aiskintis, o iskelti ir priminti susitarima - trim zodziais ir ne daugiau mirksiukas.gif Vaikas puikiai prisimena ka buvot susitare, tik dar karta psitikslina ar jus to susitarimo taip pat laikotes. Kai prades sektis, kiekviena karta ramiai, be dideliu liaupsiu pagirti ir padekoti, kad pavyko, ir tiksliai - valandu tikslumu pasakyti kada vel ateis suptis, pramogauti, gaus skanesta ir tt.
Anksciau taip pat bandydavau minkstint istaucija, svelnint ja vaiko atzvilgiu visom tom pasakom - schmoll.gif tai tik dar labiau suerzina vaika,procesas issitempia laike (kuri vietoj grazbyliavimo galima butu kitaip - daug smagiau ir produktyviau leisti), nes jis pamato, kad mama taip pat nelabai aiskiai suvokia situacija, ir, aisku, randa - visada randa - (ju fantazijos ribos randant spragas "istatymuose" neisivaizduojamai placios) budu dar patempti guma.
Atsakyti
#503
QUOTE(gliuka @ 2014 01 13, 12:58)
Taip, tik ne iskelti ir aiskintis, o iskelti ir priminti susitarima - trim zodziais ir ne daugiau mirksiukas.gif Vaikas puikiai prisimena ka buvot susitare, tik dar karta psitikslina ar jus to susitarimo taip pat laikotes. Kai prades sektis, kiekviena karta ramiai, be dideliu liaupsiu pagirti ir padekoti, kad pavyko, ir tiksliai - valandu tikslumu pasakyti kada vel ateis suptis, pramogauti, gaus skanesta ir tt.
Anksciau taip pat bandydavau minkstint istaucija, svelnint ja vaiko atzvilgiu visom tom pasakom -  schmoll.gif tai tik dar labiau suerzina vaika,procesas issitempia laike (kuri vietoj grazbyliavimo galima butu kitaip - daug smagiau ir produktyviau leisti), nes jis pamato, kad mama taip pat nelabai aiskiai suvokia situacija, ir, aisku, randa - visada  randa - (ju fantazijos ribos randant spragas "istatymuose" neisivaizduojamai placios) budu dar patempti guma.

gražbyliavimas gražbyliavimui nelygu, o tokio amžiaus vaikai laiko iš viso dar nesuvokia iš esmės. Vaiko jausmų atspindėjimas - situacijos supratimas iš esmės ir to vaikui pademonstravimas jam suprantamu būdu.
Žinoma, galima ir dresūros principais (ignoruojant asmenybės emocijas): neklausymas neįmanomas(neįdomu KODĖL neklauso), o už klausymą (nesvarbu KODĖL klauso) - saldainis. Visiškam šeimininko komfortui. Užauga gan sėkmingai ir dresuoti, o užaugę lengvai pasiduoda bet kieno dresūrai ir laabai gerai vizgina uodegas dėl kąsnio...

Papildyta:
QUOTE(Karusia @ 2014 01 13, 12:34)
truputį iš kitos pusės. Ėjimas pas psichologą - tai kaip žaizdų tvarkymas. Skauda. Rezultatas kažkada bus (paguoda suaugusiam, bet ne vaikui), o eiti reikia kaip į ligoninės priimamąjį. Gali atsirasti nuostata - 'kiek mane čia dar draskys", jei nėra greito didelio rezultato arba jei esamas rezultatas jau tenkina jį patį. Mano vaikas irgi nenori eiti, jeigu žino, kad aš būsiu pradžioje (po to palieku vieną). Nes nu nemalonu, kad mama pasako tai, kas jai prieš plauką.


Aš stengiuosi visus 'priešplaukius" atlikti vaikui negirdint. Tai tik suaugusių pokalbiai. Vaikui paaiškinu, kad mokiausi, kaip geriau galėčiau tau padėti.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Sunute: 13 sausio 2014 - 13:37
#504
QUOTE(Sunute @ 2014 01 13, 13:36)
Aš stengiuosi visus 'priešplaukius" atlikti vaikui negirdint. Tai tik suaugusių pokalbiai. Vaikui paaiškinu, kad mokiausi, kaip geriau galėčiau tau padėti.

g.gif pas mus buvo psichologės idėja ateiti trumpam kartu. Nes vaikas problemos nemato - jai viskas gerai, jos elgesys normalus, jeigu katė gali kažką, kodėl jai negalima ir išvis - viskas gerai. Svarbu, kad mama namie sėdėtų ir jai leistų daryti ką tik ji užsimano. o draugai patys kalti.
o po savaitės "aš jau viską ištaisiau, dabar jau viskas gerai, ką žaisim?".
Dabar vertinu ir pokyčius, ir pakalbame kartu.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Karusia: 13 sausio 2014 - 14:20