Globėjai ir įtėviai apie viską

[quote=Sunute,2014 01 13, 14:36]
gražbyliavimas gražbyliavimui nelygu, o tokio amžiaus vaikai laiko iš viso dar nesuvokia iš esmės. Vaiko jausmų atspindėjimas - situacijos supratimas iš esmės ir to vaikui pademonstravimas jam suprantamu būdu.
Žinoma, galima ir dresūros principais (ignoruojant asmenybės emocijas): neklausymas neįmanomas(neįdomu KODĖL neklauso), o už klausymą (nesvarbu KODĖL klauso) - saldainis. Visiškam šeimininko komfortui. Užauga gan sėkmingai ir dresuoti, o užaugę lengvai pasiduoda bet kieno dresūrai ir laabai gerai vizgina uodegas dėl kąsnio...

Sunute, puolei I krastutinumus, cia kaip tik kalba eina ne apie tevu, o pirmiausia - apei vaiko komforta ir svarbiausia - apie jo saugumo jausma. Siuo atveju tereikejo vaikui priminti apie bendra susitarima, pries tai galima pridurti, kad suprantu, jog tau liudna, kad jau teks iseiti, bet. Visi sie blablablavimai ismusa vaika is veziu, vercia abejoti sprendimo tesingumu, erzina ir atima daug laiko ir energijos, tai pasakos, kuriomis netiki nei tu, nei vaikas. Ar puoli "atsipindeti" vaiko emocijas kiekviename zingsnyje? "suprantu, kad tu piktas, nes alkanas, o as nepataikiau tau ideti maisto I tavo megstamos spalvos lekste; suprantu, kad esi piktas , nes nusivylei savim, kadangi apsirengei netinkamais rubais I lauka ir dek to susalai " ir tt.
O del laiko suvokimo - cia kalba juk net ne apie 2-meti eina, o vaikai, jau nuo 3-4m. puikiai suvokia ivykiu sekas laike, tik reikia moketi jiems paaiskinti. Musu 2-mete jau pati nupaskoja seka - ka veiks darzelyje ir kada as ateisiu jos pasiimti.


[quote=Sunute,2014 01 13, 12:06]
reikėjo pasakyti, kad ior tau labai liūsdna, kad reikia išl;ipti ir, [b]jei tik galėtu, nupirktum visas pasaulio mašinėles ir leistum važinėtis visą dieną....jei būtų stebuklų lazdelė, galėtume kartu nuvykti į mašinėlių šalį ir bla bla bla...po to pažadėčiau vakare gražią pasaką apie mašinėles, jei dabar atsisveikins su ta šaunia mašinėle, kuri jįį vežiojo Sugalvoju dar atsisveikinimo dainelę ir jartu prašom mašinytės palaukti iki kito karto MŪSŲ atenant...bla bla bkla....

Ir tai vadini jausmu atspindejimu visa sita kose? O uz 20m. vaikas ejo pamate kioska ir uzsimane saldainiu, bet supranti, kad tuoj bus pietus ir ledinukas dabar visai ne I tema, ir ka - vel ta pati tirada?
As vel pabuciau tirone, ko gero leisciau issirinkti saldaini, bet suvalgyti ji tik po pietu. Jei matyciau, kad vaikui tai per daug sunku - aplenkciau ta kioska aplamai.

Taip - tai ir yra jausmų atspindėjimas. Niekas niekada apie tokį nepasakė pačiai???
Taip - panaši

Ka tik baigem testinius kursus, kaip tik vienas uzsiemimas buvo skirtas jausmu atspindejimui. Su teorija, praktiniais uzdaviniais. Jausmų atspindėjimas - tai tevu suvokimas ir trumpas pasakymas, ką jaučia kalbantis (siuo atveju pykstantis ir besipriesinantis) vaikas apie konkrecia situacija. Apie jokius dantu uzkabejimus kalba nejo. Todel ir manau, kad sioje situacijoje pasakos apie saldainiu lazdeles ir masineliu pasaulius - niekam tikusios, vaikas juk nieko panasaus greiciausiai net neturejo omenyje, jis tiesiog norejo dar siek tiek laiko pasisupti ir tik tiek. Tokias pasakas galima galbut pasilikti jau vakaro pasakojimams, pries nakti, pritempiant prie situacijos, bet ne "karstajam" momentui.
Musu "praktikoje" tai buvo klaida, supratom, pasimokem, dabar vietoj to turim daugiau ir efektyvesnio laiko maloniam bendravimui su vaikais, o ne situaciju glaistymui ir reikalo vynojimui i vata. Jei kam tinka - kodel ne, bet nepainiokim savoku.

Na, tuomet turim skirtingas patirtis . Atspindėjime, ne tėvų suvokimas svarbiausia, o vaiko suvokimas, kad tėvai JĮ SUVOKIA ir parodo jam jį patį, jo jausmą. Pagalvok, ką pats posakis 'dantų užkalbėjimas" reiškia. gal pasidarys aiškiau...
Kaip manai, kaip ugdoma empatija?
Mano supratimu, pasakynas, kad "suprantu, kad tau liūdna" vaiko neįtikina, kad jis yra suprastas, o išmoko formalaus bendravimo ir "atsifutbolinimo" nuo jausmų raiškos (geriau negu jokios reakcijos tik fakto apie susitarimą konstatavimas ). Apie realų supratimą liudija ne fakto konstatavimas, bet įsijautimas į situaciją, kažkiek net įlindimas į "vaiko kailį". Pritariu tik vienam - kuo trumpesnei raiškai, bet nebūtimnai, jei tik nuo raiškos pragiedruliai didėja, galima ir užtrukti.
Papildyta:


nežinau, kodėl psichologė pasirinko tave pačią problemos demonstravimui, bet, greičiausiai, turi savų sumetimų...

Taip, svarbiausia, kad tevai parodo vaikui, kad teisingai supranta kaip jis jauciasi, ir ko siuo metu nori, siekia. Ar , kad vaikas spardosi ir rekia, kai reikia nueiti nuo supyniu reiskia, kad jis nori viso pasaulio karuseliu? Tai reiskia, kad jis dar nori pasisupti, nenori eiti ir tik tiek. Ar vaikas pasakojo kokias nors fantastines istorijas tuo metu? Kalbam apie konkrecia situacija. Tai tevai ir turi atspindeti, o ne kurti kazkokias fantasmagorijas, nes rizikuoji nepataikyti, ir sukelti dar didesni nusivylima, kad jo nesupranti.
O del patirciu - juk tam ir si tema, kad jomis dalintumes.

Kaip manai, ar vaikas būtų atsisakęs visų pasaulio mašinėlių aprašytoje situacijoje, ar burtų lazdelės ? Skirk, ne vaikui siūliau, bet skiau, kad "jei aš turėčiau" - tai esminis skirtumas.
Kaip manai, kaip ugdoma empatija?
Ką reiškia metafora "užkalbėti dantį"?

Aš už dantų užkalbėjimą, mažiukus tik taip ir auginau. Bet va mano situacija puikiai iliustruoja vyresnio globotinio minusus- kai šalia 4 metais mažesnis vaikas puikiai su emocijomis susitvarkantis ir įvardinantis problemas kurios jam iškyla, gaunasi vidinis konfliktas aplinkiniams- tas gali, o tu toks didelis nesugebi, išsidirbinėji tikriausiai

nesupratau?

Aš supratau, kad užsiėmimas prasideda jums abiems dalyvaujant ir Tavo įvardijimu problemų dėl mergaičiukės, jos akivaizdoje. Gal kažką ne taip supratau, ar neįdėmiai perskaičiau. atsiprašau.

taip. o toliau?

Kiek aš susidūriau su psichologų konsultacijomis, visuomet problemas įvardindavau, kaip suprantu, ne prie vaiko. nė karto neteko to daryti stebint vaikui. Svarstau, kad galimas dalykas, kad dėl to, jog mano mažiusbeveik teisingai įvardindavo mano reikalavimus ir mūsų susitarimus.

Kiek žinau laikoma, kad vaikas daug atsakingiau įsitrauks į procesą, pajus atsakomybę už save, jeigu apie viską su psichologu bus kalbama stebint vaikui. Jei norima, kad duotų geresnių rezultatų,tai nereikia kalbėti ne prie vaiko.

Nereiktų painioti kalbėjimo apie vaiko problemas su kalbėjimu apie savo problemas susijusias su vaiku. Jei vaikas netinkamai elgiasi ir dėl to vedamas pas psichologą (tikimasi, kad bus pokyčiai vaiko elgesy), tai yra vaiko problemos ir apie jas kalbama prie vaiko.

Jeigu aš nežinau kaip reaguoti į vaiko netinkamą elgesį, kaip jam padėti, tai yra mano problemos nors ir kylančios iš vaiko problemų (aš nežinau ir po konsultacijos tikiuosi pokyčių savyje), tai apie savo bėdas kalbu be vaiko.