Mūsų vienetiniai beveisliukai

Jetau kaip uzjauciu! Stiprybes Visad sakiau, kad Maksis man buvo krites i sirdi dar kai jo foto gyvunu globos puslapyje pamaciau... Nemeluosiu, paskutines akimirkos niekad nepasimirsta, bet su laiku buna geriau. Ypac kai pradedi suprasti, kad taip tikrai geriau. Tu padarei viska ka galejai.

Sveika Sriubyte Nors aš čia naujokė ir nieko nepažystu,noriu išreikšti užuojautą... Puikiai suprantu ką reiškia prarasti savo mylimą augintinį,su kuriuo pragiveni ilgą laiką ir jau atrodo,jog neįsivaizduoji gyvenimo be jo,bet staiga reikia su juo atsisveikinti visam laikui...
Prieš geris šešis metus pati atsisveikinau su savo pačia nuostabiausia drauge,rotveilerių veislės kalyte,su kuria pragyvenau puikiausius 11 metelių...Iki šiol negaliu jos pamiršti... Sulaukus beveik 11 metų prasidėjo visi vargai - šuo negalėjo atsistoti,pilve atsirado gal kokie 5 piktybiniai augliai,po kurio laiko šuns pilvas pradėjo tiesiog pūti iš vidaus...visus reikalus darė po savim... Kai nuvežėm pas veterinarą pasakė - 90% ,kad šuo neištvers operacijos (nes buvo per sena ir silpna) ir tiesiog po narkozės daugiau nebeatsikels...Tuos žodžius prisiminsiu visą likusį savo gyvenimą... Nekankinom jos...kitą dieną pasikvietėm veterinarijos gydytojus,kad namie užmigdytų... Ji jau nujautė tai,kol laukėm veterinarų glaudėsi prie manęs,žiūrėjo liūdnom akytėm lyg sakydama - "mylėsiu tave net tada,kai mano širdis bus nustojus plakti"... Visą tą laiką ją raminau,šnekėjau su ja,stengiaus tvardytis,bet nepajėgiau...mano mažylė ramiai užmerkė akis... Visą mėnesį praverkiau kaip mažas vaikas,naktim nemiegojau...Net dabar pravirkau...Bet ką,susitaikiau su netektim ir gyvenu toliau,turiu dabar vėl rotveilerį (patinėlį) iš prieglaudos ir neseniai vėl iš jos pasiemiau borderkolio veislės mišrūnę su visais jos septyniais šuniukais permirkusiais nuo lietaus (prieglaudoj nebebuvo vietos,tai susisiekiau ir man atvežė). Mažiukai jau namučius turi,o mamytė pasiliko pas mane.

Sriubytė, Dar kartą užjaučiu...

Wolfsgang,Labas Graži ta mamytė. Kuo ji vardu?

nuoširdi užuojauta, laikykis Maksis buvo ypatingas šuo ir jam pasisekė, kad gyveno pas jus ir pažino tikrą gyvenimą...

Puikiai atsimenu, didziule uzuojauta, ir dziaugiuosi, kad sunelis nugyveno grazu gyvenima mylimas.

Sriubyte, užjaučiu dėl Maksio. Toks jis geruolis man visad atrodė


Tika vartos nuo ryto iki vakaro lovoj tai abi pasibaram, apsistumdom ir toliau apsikabinę gulim. Lauke nebūna visai . Pasysioja ir neša šikną prie laiptinės

Mamytės vardas Reina

labai uzjauciu del maxio
reina nedaug truko kad butu pas mus bent tusciam voljere isikurus laikinai. bet kol su pasisukavimais derejaus, tai grizus prie kompo pamaciau kad jau paimta, labai del jos dziaugiuosi MB, esu tikra, irgi labai nuosirdziai linkejo jai greiciau namus rast

mūsų neklaužada

Užuojauta dėl Maksio, bent jau sužinojo, kas yra tikras gyvenimas.
Wolfsgang, nuostabaus grožio jūsų šunytė

Na va,aš spėjau pirma tuos mažiukus prigriebt ! Su mažiukais rūpestėlio oi kie buvo...viskas sugraužta,gėlės išraustos,laidai nukramtyti,visur prisisiota ir didesnių "dovanėlių" palikta,per visus aukštus laksto - visur jų pilna būdavo... Bet kaip sunku buvo atiduot,galvojau visus pasiliksiu... O mamytė išviso nuostabaus charakterio,begalo prieraiši ir meili - tobula man.


Justemur - jeckau koks kleckas ! gražuoliukas

Aimma - Dėkojam!

gražuoliukė takso ir haskės mišrūnė tai juokiamės su vyru, kad namie dabar turim pusantro takso, tai bet kuriuo atveju iki dviejų taksų dar trūksta o šiaip charakteris tai tikrai grynai tėvo(takso) iš mamos tik ūgis jaučiu bus ir akys
bendrauju ir su kitų jos sesučių ir brolio šeimininkais, tai pas visus panaši situacija viena tik gal kiek ramesnė