Barti reikia mokėt Aš kai subaru, sėdi po stalu ir nenori bandyt dar. Nuvažiuokit bent vienam užsiėmimui pa dresuotoją - sumokėsit ne per daug, bet paaiškins viską su smulkmenom, internetu tokie dalykai nesprendžiami, ką dro kiti žmonės - gali tiesiog netikti jūsų šuniukui
Barti reikia mokėt Aš kai subaru, sėdi po stalu ir nenori bandyt dar. Nuvažiuokit bent vienam užsiėmimui pa dresuotoją - sumokėsit ne per daug, bet paaiškins viską su smulkmenom, internetu tokie dalykai nesprendžiami, ką dro kiti žmonės - gali tiesiog netikti jūsų šuniukui
buvom jau pas dresuotoją, tuomet kilusias problemas paaiškino kaip išspręsti, parodė kaip dresuoti ir sakė apsilankyti, kai būtent tuos pratimus išmoksim idealiai įvairiomis sąlygomis. Na tai teks užsukti dar visko neišmokus
Tai jei jau buvot ir kažkokį sprendimą pasiūlė, klasdami forume galit parašyti, ką darote, kaip darote, kaip elgiatės - gal bus lengviau už ko užkibti.
Tai jei jau buvot ir kažkokį sprendimą pasiūlė, klasdami forume galit parašyti, ką darote, kaip darote, kaip elgiatės - gal bus lengviau už ko užkibti.
na tada kai ėjome pas dresuotoją, šuniukas nelojo ant betko, buvo mažesnis. Problema kita buvo - vaikščiojant kibdavo į kojas. Dresuotojas sakė tokiais atvėjais pritempti antkaklį, esą šuniukai neskauda, bet nemalonus jausmas, tad palaipsniui taip nebedarys. Pavyko. Bet čia kitokia situacija, nevaikšto jis namie su pavadėliu. Be to, kad daro blogai, jis supranta - nes jei bandai prieiti - pabėga. Nevaikysiu gi po namus kol pagausiu...
Mano sesė ją labai mylėjo, elgėsi labai švelniai, glaustėsi, bučiavosi, kartu miegojo Bet ir lodavo per visą laiptinę, kol nulipdavo ir išeidavo į lauką, jos vaikui net į nosį įkando. Esu skaičiusi, kad pinčeriai ne patys geriausi vaikų draugai. Na, man tokie dalykai nepriimtini, neglaustaus ir nesibučiuoju, lovoj taip pat neleidžiu būti, tačiau kai įninka loti, griežtu tonu pasakau, kad negalima, sušaukiu jos vardą, kitą kartą bandau ramiu tonu sudrausminti. Lipant laiptinėj patempiu pavadėlį, kad nelotų, bet neveikia. Ji žiūri į mane savo gailiom akim ir vis tiek savo daro. Šiaip ji visada buvo aršoka, puldavo net ant sunkvežimių Ant visko ką pamato, gal ji nemoka "taro žmonių būti"? Gal reiktų ieškot galimybės ilgiau tarp žmonių pasivaikščiot? Bet kad ji loja savo šaižiu balsu, tai nelabai malonu eit gatve ar parke.
Dėl dresuotojo
Pradejau skaitineti apie suns komanda "balsas" ir radau labai dviprasmisku straipsniu,todel idomu isgirsti daugiau nuomoniu. Rasoma, kad komanda "sa/tylet" turi sekti po komandos "balsas", taip suo isisavina geriau. As suvokiu, kad tokios komandos tikslas yra dar didesnis paklusimas seimininkui ir suvokimas suniui,kad loti galima TIK leidus. Galbut komanda "balsas" nera ypac reikalinga, taciau yra malonu suni mokyti ir taip stiprinti tarpusavio rysi (jei tai tik neprisauks bereikalingo lojimo). Kaip manot ar ismokius komandos "balsas" bus tik issaukiamas suns lojimas nelaiku ir nevietoj? O galbut mokant komandos "balsas" ir komandos "sa/lylos" suo taps tik dar labiau paklusnesnis (ka as asmeniskai ir manau)? Aciu uz nuomones
Labas, atkeliavau ir aš čia su problema.Netikėtai užgriuvo ir kol kas nematau, kaip išspręst. Šuns dosjė: beveik 5 metų kalytė, sterilizuota, pakankamai paklusni (gan sėkmingai dalyvavom šiemet paklusnumo varžybose), draugiška su žmonėm, šeimininko žodis sudrausminus - šventas. Priglausta, kai jai buvo trys metai. Šuo labai stresinis, kas liečia šeimininką. Pavyzdžiui, eičiau į ežerą maudytis - būtų skandalas ir šoktų "gelbėt" plauktų į mane, liptų ant pečių, kol neišlipčiau, sėsčiau ant sūpynių - tas pats. Tokiose situacijose belieka rišt prie medžio ir pakentėt "skandalą", kol nusibosta žviegt (cypia kaip skerdžiama). Kita vertus, palikti prie parduotuvės laukti - be problemų, namuose būdavo irgi ramiai, paskutinius metus gyveno narve - palikdavau ramiausią šunį, atsipalaidavusį savo "urve".
PROBLEMA: persikraustėm. Ir su persikraustymu prasidėjo... Į savo narvą miegoti ir ilsėtis dar eina, bet kai reikia uždaryt ir išeit - viskas. Dreba, kaukia per visą namą. Pirmas dvi dienas nežinojau, paskui pasakė kaimynai. Vakar jau išgirdau, kaip staugia ir palikau garso įrašymą - pusvalandį ištisas kauksmas, 20 min pertraukėlė, dar 10 minučių kauksmas ir tuomet jau tyla iki grįžimo. Bandžiau žaisti namie - "į vietą", uždarau, tyli - skaniukas. Uždarau, nueinu už kampo, tyli - skaniukas. Bet po poros tokių bandymų skaniukai tapo nebeįdomūs, vėl drebėjimas, cypimas ir kitos serenados. Prireikus trumpam išeiti palikau nebe narve o koridoriuj - bent jau nueinant lojimo negirdėjau, grįžus irgi buvo tylu. Bėda ta, kad palikinėt koridoriuj nenoriu - turi kalė blogų neišgyvendintų įpročių iškraustyt spintą. Atsidaro, išsitempia striukes, batus. Graužt negraužia, bet tas bardakas kasdien su laiku nervina. Buvęs šeimininkas bandė ir gražiuoju,ir piktuoju šitą išmušt - nepavyko, man irgi niekaip.
Užbėgsiu už akių populiariems klausimams: 1. Šuo griežtai miega ne miegamajame, kiūtina į savo narvą. 2. Lįsti į akis, kai nekvieti ir neragini žaisti - nelenda. 3. Maniakiškai paskui nesekioja. Kol nepakvieti, nepasiimi žaisliuko, guli kur nors kampe ir stebi, kas vyksta, arba miega. 4. Ant sofų, lovų - griežtai ne. Šeimininko teritorija.
Taigi, gal kas nors turėtų kokį nors pasiūlymą, kaip nuimti šitą išlindusį atsiskyrimo nerimą naujoj vietoj? Galvoju, gal tiesiog reikia laiko apsiprast jai ir problema savaime dings. Nes šiaip niekas nepasikeitė - dienos rutina liko ta pati. Bet ir baisu, o jeigu nepripras ir toliau kažkodėl bijos likt naujam bute. Gal kurį laiką palikta koridoriuj nieko nekraustys, bet atsimenu, kad kai man ją atvežė priglausti, savaitę-dvi buvo tobulas šuo, o paskui kasdien rasdavau ištampytus daiktus ir nuplėštus striukių/paltų kabliukus.
Panašu kad elementarus stresas, užaštrinęs baimę kad šeimininkė pradings. Per porą savaičių turėtų praeiti. Kol kas galima padėti šuniui standartiniu palikimo žaidimu. Išeinate - palaukiate - kada tylu grįžtate ir skatinate. Kuo daugiau kartų grįšite, tuo labiau ji turėtų pratintis kad šeimininkė tikrai nepradings.
Panašu kad elementarus stresas, užaštrinęs baimę kad šeimininkė pradings. Per porą savaičių turėtų praeiti. Kol kas galima padėti šuniui standartiniu palikimo žaidimu. Išeinate - palaukiate - kada tylu grįžtate ir skatinate. Kuo daugiau kartų grįšite, tuo labiau ji turėtų pratintis kad šeimininkė tikrai nepradings.
Tai vat kad kol kas neišeina prieit iki durų net. Tik rankena sukliba ir jau koncertas. Nesinori kaimynų nervint. Reiks bandyt žaist, bet... Kažkaip man pačiai šokas, kad šuo taip stresiškai sureagavo į naują vietą. Nesitikėjau.
Reiks pabandyt rytoj palikt radiją balbatuot, gal raminamai veiks šunioką.
Mano sesuo laikinai globojo stresuojantį, kaukiantį šuniuką. Kiek atsimenu, ji internete paskaičiusi jam klasikinę muziką palikdavo, jei teisingai atsimenu, Bethoveną, bet galėsiu pasitikslinti. o gal kokių homeopatinių lašiukų mažinančių stresą duot?
Aš kai subaru, sėdi po stalu ir nenori bandyt dar. Nuvažiuokit bent vienam užsiėmimui pa dresuotoją - sumokėsit ne per daug, bet paaiškins viską su smulkmenom, internetu tokie dalykai nesprendžiami, ką dro kiti žmonės - gali tiesiog netikti jūsų šuniukui 
Bet ir lodavo per visą laiptinę, kol nulipdavo ir išeidavo į lauką, jos vaikui net į nosį įkando. Esu skaičiusi, kad pinčeriai ne patys geriausi vaikų draugai. Na, man tokie dalykai nepriimtini, neglaustaus ir nesibučiuoju, lovoj taip pat neleidžiu būti, tačiau kai įninka loti, griežtu tonu pasakau, kad negalima, sušaukiu jos vardą, kitą kartą bandau ramiu tonu sudrausminti. Lipant laiptinėj patempiu pavadėlį, kad nelotų, bet neveikia. Ji žiūri į mane savo gailiom akim ir vis tiek savo daro. Šiaip ji visada buvo aršoka, puldavo net ant sunkvežimių 
