QUOTE(Iks @ 2014 02 21, 08:59)
aha, tampu kažkokia etatine atvirukų kaulytoja
Nesijausk vieniša

Buvau aš irgi vakar. Tik nebeužteko jėgų ką nors parašyti - o gaila, po Iks ir say pasisakymų kažkaip net nejauku kažką piepsėti
Ką galiu pasakyti - say, labai ačiū, kad tiek zirzei apie šitą parodą, kad nenueiti ėmė rodytis visiška tinginystė

Labai džiaugiuosi save ten nunešusi. Turiu įprotį bent jau prospekto galerijoje visada pradėti nuo kairiosios pusės ir sukti laikrodžio ratu, ir dar neįpusėjus apžiūros ėmiau jo gailėtis, nes vis bandžiau prisiminti parodos pavadinimą, galvoje sukosi, kad kažkas nelabai gražaus, per daug ir neklydau, gi negraži fotografija. Na ir išties negraži. Ypač taip pasijaučiau prie fotoanekdotų. Prie pirmojo net kiek pasimečiau. Prisimenu dabar Griškevičiaus nuogus senyvus vyrus - sakyti, kad jie "negražūs", kaip ir labiau skonio reikalas, bet žvelgiant tąja populiariąja prasme - na, negražūs, seni, stori, jokių Adonių nei per kur neprimenantys. O žiūrėti į juos minėtose fotografijose man patiko, taip labai patiko, kad mano galvoje užsimiršo visi trūkumai ir man jie atrodo puikūs ir gražūs vyrai

Macijausko nuogumai visiškai ne tokie, didžiausias įspūdis, kuris liko, ir yra - kaip negražu. Bet ne ta prasme, kad bjauru žiūrėti ir man nepatiko. Labiau atvirkščiai

Ir eidama vis prie naujo fotoanekdoto vis pagalvodavau - šitas dar negražesnis, taigi dar stipresnis, toks atstumiantis, kad negali atitraukti akių. Jei reikėtų išsirinkti asmeniškai geriausią ir mieliausią, nesugebėčiau, stovi prieš akis visi ir bėgioja, persirikiuodami "gerumo" tvarka, tiek rytinė mankšta, tiek šeimos židinys, tiek kiaušinių reklama, tiek tie, kurių pavadinimų net neprisimenu. Priešingai nei Iks, man fotoanekdotai buvo daugiausiai įspūdžio palikusi parodos dalis
Kas dar įstrigo? Įstrigo besiporuojančios varlės, Jėzus, pametęs rankas (ar rankos, pametusios Jėzų?..), pakraščiais vaikštant vis į akį įšokančios ir, atrodo, rėkte dėmesio reikalaujančios dvi mergaitės (iš toliau mačiau tik vieną, ir kaip nustebau, kai arčiau priėjusi pamačiau antrąją

Įdomu tai, kad internete toji nuotrauka yra "išvirkščia", šviesiaplaukė žiūri ne į dešinę, bet į kairę - kuris variantas tikrasis?

), taškuotas vyras taškuotoje stotelėje, prie kurio net antrą kartą grįžau, įstrigo pievoje miegantis piemuo. Kažkokiu lengvu svetimkūniu pasirodė vienintelis spalvotas 2013 metų darbas, mintyse nusijuokiau, nes prieš porą dienų netyčia internete užklydau į kažkokio savamokslio fotografo reklamą iš serijos "aš niekur nesimokiau, bet viską moku, pirkite mano medžiagą ir jūs tapsite genialiais fotografais" (gal ir tapsime, nežinau, nebandžiau), jis vardino keletą dažniausiai pasitaikančių pradedančiųjų fotomėgėjų klaidų, viena iš jų buvo "fotografuojate ne tuos dalykus", fone - nelabai kokios būklės unitazas. Visai gražus sutapimas, dar tada pagalvojau, kad ir iš to unitazo turėtų būti galima padaryti tikrai neblogą fotografiją, į mano galvą baigia prisibelsti ta mintis, kad visiškai nesvarbu,
ką fotografuoji - svarbiau
kaip ir
kodėl, ir štai pamačiau unitazą parodoje - neturėdama pati sau įtikinamo paaiškinimo, kodėl gi purvinas ir šiukšlinas unitazas kabo fotografijos galerijoje, nešiojuos kažkokį niekuo nepagrįstą suvokimą, kad jis ten turėjo kabėti
Parodai visiškai nesiruošiau, negooglinau, neieškojau autoriaus darbų, nieko neskaičiau - nežinau, kiek to kilo iš tingumo, o kiek - iš pomėgio nežinoti, ko tikėtis, ir tokiu būdu vis nustebti / nusistebinti. Man daug smagiau be jokių išankstinių lūkesčių ar įsivaizdavimo, ką pamatysiu bei patirsiu, pradžioje pamatyti ir patirti, o tada paskaityti, ką
turėjau (=buvo tikėtina, kad) pamatysiu. Tai ir nustebau, ir nusistebinau

Ir dabar galvoju, kad "užsidirbau" atviruką, ir atrodo, kad taip labai neteisinga - say visą savaitę (ar daugiau?..) zirzė, su bizūnėliu varė, aš pakėliau tingų užpakalį ir nuėjau, gavau tokį bliūdą gero patyrimo, ir dar už tai, kad mane privertė padaryti kažką gero sau, dar ir atviruką gausiu. Lyg ir turėtų būti atvirkščiai - mes say atvirukus turėtumėm siųsti, dėkodamos už informaciją, skatinimus ir raginimus

Bet argi aš galėčiau taip kilniadvasiškai atsisakyti atviruko?.. Žinoma, kad ne
Pabaigai - parašiau štai viską ir supratau, kad negaliu nepaminėti dar vienos visiškai subjektyviai sužavėjusios nuotraukos. Tie du botai, jei gerai pamenu, šalia mergaičių kabėję. Nenoriu / negaliu (nemoku? tingiu?) apie juos galvoti kaip apie fotografiją, bandyti sau susikrapštyti, kuo čia tie botai ypatingi, kame čia kompozija, idėja, mintis, išpildymas. Per daug gražu buvo pažiūrėti ir pasidžiaugti, ir va iš galvos niekaip neiškrenta
Papildymas: išsiunčiau ir supratau, ką apie savo nesiruošimą norėjau dar pasakyti, ir pamiršau, tokią paklodę beausdama. Dar vaikščiodama po galeriją, turėjau įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tik nesugebėjau sau susiformuluoti, kas būtent. Po Iks ir say pasisakymų, manau, suprantu - man užkliuvo ta mišrainė. Tiek daug visko, kad galima ir galvą pamesti, truputį per daug įvairios, vadinkime, informacijos, per didelis šokinėjimas nuo vienokių minčių lyg kitokių. Gal jei būčiau parodai "pasiruošusi" ir numanyčiau, ko laukti, ką gerb. parodos autorius gyvenime yra padaręs ir parodęs, būtų buvę lengviau (arba suprasti, kas man trukdo, arba nesitrukdyti ir lengviau persijungti nuo serijos į seriją), bet buvo kaip buvo - man vis tiek labiau patinka netikėtumai, net jei ir trikdantys