Fotografijos pradžiamokslis

Dar vienas bandymas su rožėmis. Mano manymu šis labiau vykęs :

Na tas pats klausimas-ka sia foto norejai pasakyti publikai?

Neliks.
Bent 1
Buvau.
Būtų buvę gerai, jei strykt pastrykt per balas, labas, Macijauskai Gal visai kitokius įspūdžius atsineščiau? Dabar jau nepatikrinsiu, lieka tik gal.
Nežinau, kaip ten su Jumis, o mano žvilgsnį į fotografiją kartais labai stipriai veikia vidinė savijauta. Na, ne taip, kad kiekvieną kartą, bet kartais tiesiog jaučiu, kaip įspūdžiai sunkasi per asmeninių tos dienos patirčių sietą. Nelabai tada jais pasitikiu, džiaugiuos, jei turiu progos ryt poryt sugrįžti ir pažvelgti iš naujo.
Ėjau pas Macijauską kiek apkvaitusi nuo smulkių šiandienos šunybių, eilių poliklinikoje, nesusipratimų vaistinėje, prieš parodą užteko proto užsukti dar į knygyną, prisisklaidžaiu Achmatovos, persiėmiau kažkokiu kosminiu grauduliu ar nuovargiu ir va tokia - nei šiokia, nei tokia - įvirtau į Prospekto galeriją.
Tad nė nežinau, ką protingesnio pasakyt apie tą Macijauską. Ir kiek aš ten jo pamačiau, nors sąžiningai atlingavau nuo nuotraukos prie nuotraukos. Bijau, kad įspūdžiai itin subjektyvūs. Tarkim, fotoanekdotų serija šiandien mane pakankamai nervino dėl perdėto "genitališkumo", ryt gal net mintis tokia į galvą nešautų Arba vis pagaudavau save nevalingai lyginant Macijauską su Luckumi, savaip nirštant, kad nebevirpa ta siela taip, kaip NDG. Beje, pasak S.Valiulio, "gal ir buvo tik du tokie lietuviai fotografai maištininkai, nuolat kvescionavę įprastą fotografijos sampratą: Aleksandras Macijauskas ir Vitas Luckus. Sukilo vėliau ir jaunimas, bet tai jau buvo „bangos“ maištas, o Aleksandras Macijauskas ir Vitas Luckus nuolat spirgėjo iš prigimties". Na lyg ir nesidairau, ką ir kur pasakė autoritetai, ir nesistengiu žūtbūtinai pataikyti su jais koja kojon. Bet šįkart iš dalies tikiu, kad atsidūriau parodoj truputį netinkamu laiku, dėl to kiek gaila.
Dieve gink, nesigailiu ten atsidūrusi Rimtai, Say , ačiū, kad vis išjudini, savaip net priverti nepraleisti tų progų, kurias be Tavo pyragų ir botagų greičiausiai taip ir praleisčiau. Galop, gal tuos įspūdžius dabar gebu graibyti tik nuo paviršiaus, gal dalis kur giliau nusėdo, gal vieną gražią dieną prisiminsiu kurią nors šiandien matytą foto ir sustosiu it įbesta. Ką gali žinoti...
O ir šiandien buvo foto, kurios vis tik prasmuko per tą sumautą sietą ir ilgiau nepaleido. "Šiaulių autobusų stotis", "Mergaitės", kad ir ta tragikomiška "Boba iš ratų" ar antkapinių fotografijų spiečius - gyvenusių, gal tebegyvenančių kur nors, kaip nors (meterlinkiškai?)... Iš jų norėčiau išskirti "Palangą". Na tikrai niekad ir niekur, nei gyvai, nei fotografijose nesu jos tokios mačiusi, nepaprastai nustebino, tokia vos ne beduiniška dykvietė, pasaulio pakraštys, tos trys žmonių figūrėlės atrodo tarsi koks miražas, dar akimirka ir čia nieko neliks. Man labai patiko. Įdedu, nes neradau internete, o fotkindama tikėjaus, kad tikrai rasiu



P.S. parodai šiek tiek ruošiausi, ieškojau autoriaus darbų, radau labai stiprių, kad ir serija "Lietuvos turguose" - mmmmmmm, lobis man buvo.
P.P.S. Atsiprašau už tokį tekstą, galva prašyte prašosi poilsio

dievaži, įdomu buvo pasiskaityt Tavo įspūdžius.

mano apsilankymas pas Macijauską , matyt, bus toks- susiradau jo albumėlį, kurį kadais pirkaus knygų mugėj už kelis litus. Ten pagrindas iš serijų "Turguje", " Veterinarijos klinika", "Vasara", "Lietuviškos vestuvės" ... Vėl su malonumu peržvelgiau, naujai susipažinau...
Kaip sakoma- "i to chlieb"

Pradedu galvoti, kad čia kažkoks inside joke vietoj šuns pakastas?



Pagal lyginamosios analizės principą - taip, tai vis tik žingsnis į priekį po rožės ant putoplasto gabalo Bet, Vėtra, jei tai Tavo pradžia ir jei sakaisi neturinti minčių, mano galva, pasirinkai labai nedėkingą ir įnoringą objektą.

Labas rytas

na va, nors vienas atvirukas ras namus..
Iks, buvo įdomu skaityti. Mano įspūdžiai kažkiek atliepia Tavuosius. Neharmoninga pati paroda, jos išdėstymas, temų margumynas, nors nuotraukas jo myliu ir nagrinėčiau nuo ryto iki vakaro.

aha, tampu kažkokia etatine atvirukų kaulytoja
va va, labai pasirašau po "neharmoninga pati paroda" (ne tik žiūrovas )

Nesijausk vieniša
Buvau aš irgi vakar. Tik nebeužteko jėgų ką nors parašyti - o gaila, po Iks ir say pasisakymų kažkaip net nejauku kažką piepsėti

Ką galiu pasakyti - say, labai ačiū, kad tiek zirzei apie šitą parodą, kad nenueiti ėmė rodytis visiška tinginystė Labai džiaugiuosi save ten nunešusi. Turiu įprotį bent jau prospekto galerijoje visada pradėti nuo kairiosios pusės ir sukti laikrodžio ratu, ir dar neįpusėjus apžiūros ėmiau jo gailėtis, nes vis bandžiau prisiminti parodos pavadinimą, galvoje sukosi, kad kažkas nelabai gražaus, per daug ir neklydau, gi negraži fotografija. Na ir išties negraži. Ypač taip pasijaučiau prie fotoanekdotų. Prie pirmojo net kiek pasimečiau. Prisimenu dabar Griškevičiaus nuogus senyvus vyrus - sakyti, kad jie "negražūs", kaip ir labiau skonio reikalas, bet žvelgiant tąja populiariąja prasme - na, negražūs, seni, stori, jokių Adonių nei per kur neprimenantys. O žiūrėti į juos minėtose fotografijose man patiko, taip labai patiko, kad mano galvoje užsimiršo visi trūkumai ir man jie atrodo puikūs ir gražūs vyrai Macijausko nuogumai visiškai ne tokie, didžiausias įspūdis, kuris liko, ir yra - kaip negražu. Bet ne ta prasme, kad bjauru žiūrėti ir man nepatiko. Labiau atvirkščiai Ir eidama vis prie naujo fotoanekdoto vis pagalvodavau - šitas dar negražesnis, taigi dar stipresnis, toks atstumiantis, kad negali atitraukti akių. Jei reikėtų išsirinkti asmeniškai geriausią ir mieliausią, nesugebėčiau, stovi prieš akis visi ir bėgioja, persirikiuodami "gerumo" tvarka, tiek rytinė mankšta, tiek šeimos židinys, tiek kiaušinių reklama, tiek tie, kurių pavadinimų net neprisimenu. Priešingai nei Iks, man fotoanekdotai buvo daugiausiai įspūdžio palikusi parodos dalis

Kas dar įstrigo? Įstrigo besiporuojančios varlės, Jėzus, pametęs rankas (ar rankos, pametusios Jėzų?..), pakraščiais vaikštant vis į akį įšokančios ir, atrodo, rėkte dėmesio reikalaujančios dvi mergaitės (iš toliau mačiau tik vieną, ir kaip nustebau, kai arčiau priėjusi pamačiau antrąją Įdomu tai, kad internete toji nuotrauka yra "išvirkščia", šviesiaplaukė žiūri ne į dešinę, bet į kairę - kuris variantas tikrasis? ), taškuotas vyras taškuotoje stotelėje, prie kurio net antrą kartą grįžau, įstrigo pievoje miegantis piemuo. Kažkokiu lengvu svetimkūniu pasirodė vienintelis spalvotas 2013 metų darbas, mintyse nusijuokiau, nes prieš porą dienų netyčia internete užklydau į kažkokio savamokslio fotografo reklamą iš serijos "aš niekur nesimokiau, bet viską moku, pirkite mano medžiagą ir jūs tapsite genialiais fotografais" (gal ir tapsime, nežinau, nebandžiau), jis vardino keletą dažniausiai pasitaikančių pradedančiųjų fotomėgėjų klaidų, viena iš jų buvo "fotografuojate ne tuos dalykus", fone - nelabai kokios būklės unitazas. Visai gražus sutapimas, dar tada pagalvojau, kad ir iš to unitazo turėtų būti galima padaryti tikrai neblogą fotografiją, į mano galvą baigia prisibelsti ta mintis, kad visiškai nesvarbu, ką fotografuoji - svarbiau kaip ir kodėl, ir štai pamačiau unitazą parodoje - neturėdama pati sau įtikinamo paaiškinimo, kodėl gi purvinas ir šiukšlinas unitazas kabo fotografijos galerijoje, nešiojuos kažkokį niekuo nepagrįstą suvokimą, kad jis ten turėjo kabėti

Parodai visiškai nesiruošiau, negooglinau, neieškojau autoriaus darbų, nieko neskaičiau - nežinau, kiek to kilo iš tingumo, o kiek - iš pomėgio nežinoti, ko tikėtis, ir tokiu būdu vis nustebti / nusistebinti. Man daug smagiau be jokių išankstinių lūkesčių ar įsivaizdavimo, ką pamatysiu bei patirsiu, pradžioje pamatyti ir patirti, o tada paskaityti, ką turėjau (=buvo tikėtina, kad) pamatysiu. Tai ir nustebau, ir nusistebinau Ir dabar galvoju, kad "užsidirbau" atviruką, ir atrodo, kad taip labai neteisinga - say visą savaitę (ar daugiau?..) zirzė, su bizūnėliu varė, aš pakėliau tingų užpakalį ir nuėjau, gavau tokį bliūdą gero patyrimo, ir dar už tai, kad mane privertė padaryti kažką gero sau, dar ir atviruką gausiu. Lyg ir turėtų būti atvirkščiai - mes say atvirukus turėtumėm siųsti, dėkodamos už informaciją, skatinimus ir raginimus Bet argi aš galėčiau taip kilniadvasiškai atsisakyti atviruko?.. Žinoma, kad ne

Pabaigai - parašiau štai viską ir supratau, kad negaliu nepaminėti dar vienos visiškai subjektyviai sužavėjusios nuotraukos. Tie du botai, jei gerai pamenu, šalia mergaičių kabėję. Nenoriu / negaliu (nemoku? tingiu?) apie juos galvoti kaip apie fotografiją, bandyti sau susikrapštyti, kuo čia tie botai ypatingi, kame čia kompozija, idėja, mintis, išpildymas. Per daug gražu buvo pažiūrėti ir pasidžiaugti, ir va iš galvos niekaip neiškrenta

Papildymas: išsiunčiau ir supratau, ką apie savo nesiruošimą norėjau dar pasakyti, ir pamiršau, tokią paklodę beausdama. Dar vaikščiodama po galeriją, turėjau įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tik nesugebėjau sau susiformuluoti, kas būtent. Po Iks ir say pasisakymų, manau, suprantu - man užkliuvo ta mišrainė. Tiek daug visko, kad galima ir galvą pamesti, truputį per daug įvairios, vadinkime, informacijos, per didelis šokinėjimas nuo vienokių minčių lyg kitokių. Gal jei būčiau parodai "pasiruošusi" ir numanyčiau, ko laukti, ką gerb. parodos autorius gyvenime yra padaręs ir parodęs, būtų buvę lengviau (arba suprasti, kas man trukdo, arba nesitrukdyti ir lengviau persijungti nuo serijos į seriją), bet buvo kaip buvo - man vis tiek labiau patinka netikėtumai, net jei ir trikdantys

Opšra, pasiklausius Tavęs man noris eit slėptis į (Tavo? ) olą. Mano apžvalgoje lyrinis herojus gerokai nustelbė apžvelgiamą įvykį, išbraukus visas marginalijas apie vaistines, achmatovą, vidinius nesutarimus ir kt. demonus, ne kažkiek ir lieka to grynojo teksto apie patį poną Macijauską Ačiū, kad užlopei tas spragas Prarijau kaip didžiausią skanėstą. Pasakyt, kad patiko, reiškia nieko nepasakyti. Prenumeruočiau Tavo apžvalgas ir segčiau į segtuvą

P.S. Tai ką, vadinas, vakar vos nesusitikom?

Iks, kadangi į parodą užsukau maždaug tuo laiku, kai žmonėms darbo laikas baigiasi, dar sau pagalvojau - mažu kokią tetą Iks ar tetą say už rankų su mamagute susikibusias pralekiant pamatysiu... bet nepamačiau, radau tuštutėlę galeriją

Paskaičiau aš dar kartą tą savo rašliavą (mėgstu kartais persiskaityti, ką rašiau, ir pasitikrinti, ar labai nenusišnekėjau - rašydama tiek atsijungiu, kad kartais negaliu patikėti pati tas paklodes sukalusi ) ir nors pačiai į tą olą lįst - gėda tiek dėl rašybos klaidų, tiek dėl vietom sviestuotos minties... O mano apžvalgas, mielai prašom, galima spausdintis ir į segtuvą segtis, kada nors, kai labai išgarsėsiu (tik dar nesu tikra, kokioje srityje ), galėsi panaudoti kaip kompromatą ir pabaksnoti į jaunystės kvailumą

P.S. aš, žinok, jau sunkiai besitramdau laukdama, kada Tu pradėsi fotkinti man regis, kad turėtum kažkokį specifinį opšrinį braižą - ir taip knieti pasitikrinti, ar mano regėjimai ne iš lempos

temai: rožės