vienos šeimos gyvenimo istorija

Sveiki. Del sio bei to ilisdavau karts nuo kart pasiskaitinet super mamas per antros puses login'a, pagaliau prireike susikurti savaji. Nusprendziau pasidalinti savo istorija su mintimi isgirsti kitu zmoniu nuomone apie susiklosciusia situacija, gal but patarimus, kaip deretu elgtis toliau. Be abejo, nesu naivus ir suprantu, kad viskas yra pacio rankose. Taigi trumpai. Man jau 30, jai 22. Susipazinom pries 4 metus, ji mane uzkalbino viename socialiniu tinklu man tuo metu sekmingai gyvenant ir dirbant uzsienyje. Bendravome internetu keleta menesiu. Tuo metu, ka tik po 8 metu trukmes pirmuju santykiu nutrukimo, gyvenau palaida gyvenima, daznai vazinejau i Lietuva pasilinksminti. Susitikom, karusele uzsisuko beprotisku greiciu, grizinejau i Lietuva vos ne kas savaite, po puses metu baigusi mokykla ji atsidure Londone. Pridesiu, kad susitikus ja baigesi visi mano lakstymai, taip per 4 metus ne karto ir nenuejau i sona. Pradzioj nieko nestebina, kad santykiai buvo idealus, po kiek laiko ji rado darba. Del privacios erdves trukumo ( nuomojamas vienas kambarys) prasidejo trintis del kasdieniu dalyku. Po metu laiko pastojo, netyciukas, bet labai lauktas. Visas nestumas praejo be dideliu problemu, db turime nuostabia 2 metu dukryte, gimusia ypatinga data ir dar 11h vakaro. Po metu grizome i Lietuva, nes nusprendeme, kad vaikui augti bus geriau cia. Pridesiu, kad tai vyko daugiau jos iniciatyva, as uzsienyje sekmingai dariau karjera ir pries pat isvykima buvau gaves rimta paaukstinima. Taciau neabejau sprendimu grizti. Tiesa sakant, dar tebegyvenant uzsienyje jau buvo trintis del buities, smulkmenu. As suprantu, kad draugei buvo sunku per dienas sedet su vaiku nieko neveikiant, taciau ir pats po ilgos darbo dienos zvalus nebuvau. Grizom i Lietuva, greitai radau gera darba. Ji istojo mokytis, dukra dienomis priziurejo tevai. Taciau eme bjurti tarpusavio santykiai ir gyvenimas su tevais nebuvo i nauda. Emem planuoti pirkti nuosava busta, pries naujus jau vaiksciojom i apziuras ir tt.Rimtai snekejom apie vestuviu planus vasarai. Tai vyko lapkricio/gruodzio menesiais. Tarpusavio santykiai buvo prasti.. As negirdejau jos problemu, irodinejau tiesas be reikalo ir tt. Mano argumentas - as dirbu, ko dar nori is manes (..kaip tai kvaila..) Dabar suprantu, kad moraliskai gniuzdziau zmogu, nepasitikedamas jos sugebejimais, jos siekiu eiti pirmyn ir tt. Niekada nebuvo fizinio smurto, niekada nebuvo ypatingai arsiu gincu. Paprastai viskas pasibaigdavo nekalbadieniais is mano puses. Intymus gyvenimas buvo adekvatus taikos/karo busenai tarp musu.. Dabar suprantu, kas nuzudziau musu jausmus per savo saltuma, negirdejima, nerodyma pastangu suprasti partneri. Buvau saltas su tam tikrais prasviesejimais. Taip isejo, kad per sias sventes turejome buti atskirai, ji savaite laiko buvo Kaune (as vilnietis). Ne del asmeniniu problemu, tiesiog taip susikloste situacija. Ka gi, po savaites parsiveziau namo. Suzinojau, kad maniske nuejo pas psichologa. Kad diagnozavo depresija, tebesitesiancia dar nuo gimdymo ir tt(db paastrejimas). Ir man pasake - viskas, as iseinu. Iseinu viena su vaiku pas savo tevus, kabinsiuosi viena i gyvenima. Kad irodytu sau, jog gali susitvarkyti ir gyventi be manes. Pridesiu, kad visa seimos gyvenima vedziau as, is drauges tenorejau, kad palaikytu 4 namu kampus. Iskart pasakiau, kad nenoriu skirtis. Kelias savaites analizuoju musu santykius ir randu savo klaidas bei jas pripazistu. Esme tame, kad man nereikia keistis, o tik ismokti gyventi taip, kad kitam zmogui butu gera salia, reikia stengtis del to. Suprantu, kad tai nera ypatingai lengva, taciau esu jau pakankamo amziaus, kad galeciau pajegti kontroliuoti save. Situacija dabar tokia - ji paprase laiko iki vasario antros savaites. Gyvena pas mane, bet kiekviena akimirka parodo, kad tarp musu nieko nera. Jau tiek mane paveikusi, kad net ir mano viltis issaugoti seima yra praktiskai zlugusi. Ir ji ir as pripazistam, kad truko labai nedaug, jog viso to nebutu ivyke. Taciau ja kazkas paveike ir uzdege tam issukiui iseiti ir gyventi vienai. Uzdege taip, kad nebenori nieko girdeti. Jokiu antru sansu ir tt. Neturiu zalingu iprociu, nesmurtauju, turiu gera darba, myliu dukryte, bet nesugebejau issaugoti jos jausmu man. Tiek isvaizda, tiek statusas man leidzia eiti per moteris, bet as to visiskai nenoriu. Paaiskinkit man, kaip gali jauna mama taip drasiai ir uztikrintai priimti toki zingsni? Kaip man elgtis - laukti beveik menesi, miegoti po atskirom paklodem, kenteti ja matant ir zinant, kad viskas baigta? O gal paprasyti, kad jau dabar susidetu daiktus ir iseitu? O gal kovoti del jos? Geles cia jau nebepades.. As galiu jai pasiulyt visa pasauli po kojom, bet sako - nereikia. Sako - dar niekada nebuvau tokia savo sprendimu. Kito zmogaus nera, as tuo tikras. Zodziu stogas vaziuoja nuo nezinojimo ka daryt ir kaip pasielgt. Del vaiko islaikymo jau susitarem. Laukiu bet kokiu minciu, kritikos taip pat. Lengviausia butu i viska spjaut, eit per mergas, kol vel rasiu kokia zavia nepazistamaja. Bet as to nenoriu.. Noriu matyti, kaip auga dukra, noriu ir matau gyvenima su tuo zmogumi ir zinau, kad galiu pakyleti musu santykius i kita lygmeni, jei man tik kas suteiktu galimybe. Nepykit, kad tiek daug cia issikalbejau, bet super mamos turetu buti geros klausytojos (juokauju)

Na, pirmiausia uzuojauta... tik ne jums, o jusu antrai pusei...
O jums pasakysiu stai ka - esate absoliutus, tik save mylintis egoistas. Salia tokio ilgai neisbutu nei viena normali moteris... Jus pats idemiai isiskaitykite ka parasete... Vien tik "as", "noriu", "man"...nera zodelio "mes","ji"... Jos lyg ir nera, ji tik salia jusu gyvenimo - tarsi koks patogus jums daiktas... Nei vieno sakinio apie jausmus jai, kokia ji jums brangi... Ji jums - lyg jusu paties seselis, kuris privalo klusniai sekti is paskos be teises pradingti... Jos jausmai, jos poreikiai, jos gyvenimas jums tiesiog neegzistuoja... Buti salia zmogaus ir du metus nepastebeti, kad jis serga depresija...? Baisiau negu baisu... Tai ka dar galima kalbeti apie jusu poziuri i ja ir kazkokius jausmus jai...?
Tikrai nenoriu jusu izeisti, bet geriau paleiskit ja ir nebezlugdykit jos gyvenimo. Jus jau sugriovet viska, ka tik galejot sugriauti, o ant griuvesiu rozes nezydi... Jai be jusu tikrai bus geriau, patikekit...

Pradžiai, pabandykite ją įkalbėti nueiti pas psichologą kartu, o tada žiūrėsit, ką daryti.

Nemanau, kad autorius vienas kaltas del susiklosciusios padeties. Moteriai depresija, dar pogimdyvine, tai kame cia jau autoriu kaltint... Kad daug dirba del seimos? O jei jos pasonej sedetumet kartu su ja ir namus kartu tvarkytumet, ar jai butu gerai be pinigu? Atsirastu kitos priezastys del trities... Ir nekaltinkit saves del dabarties situacijos, nes jus jau padaret zingsni, kad grizot i LT jos iniciatyva.
Tai ir gyvenkit kartu iki kol ji ten nustacius savo terminus, neliskit labai(gal tik aikstinga princese vaidina ), gal bzdikas jai praeis...
Gal jai psicologas pades su jausmais susitvarkyti, jei aisku ji jus myli.
Papildyta:

Cia jus neteisi. Ne visiems depresija pasireiskia gulejimu lovoje ir ziurejimu i viena taska arba lakstymais ir grasinimais sokti nuo tilto... Beje pas mane lengvos formos depresija, kontroliuojama pacios ir jau senai, bet mano vyras galvoja, kad man viskas gerai. Ir vyro nei kiek nekaltinu del mano depresijos nepastebejimo, nes is jo gaunu demesio normaliai, o be to pati noriu palaikyti rusenanti namu zidini.

"Pridesiu, kad visa seimos gyvenima vedziau as, is drauges tenorejau, kad palaikytu 4 namu kampus."

Kokį šeimos gyvenimą vedėt, jei jau visi keturi kampai priskirti buvo? Darbas nėra šeimyninis gyvenimas, o pinigai, nors ir labai reikalingi, nėra vienintelė būtina rūpinimosi šeima forma. Dirbdamas Jūs tenkinot savo poreikius, o ne šeimos.

Šiaip kalbėt tai su antra puse reikia. Duoti laiko gal. Bet jei realiai tai iš parašymo panašu, kad temos autorius nėra kantrus žmogus, kuris gali nepradėdamas bledavot išlaukt, kol antrai pusei susidėlios viskas. Aš asmeniškai negalėčiau gyvent su žmogumi, kuriam atrodo, kad jo uždirbami pinigai yra pakankamas pagrindas visą kitą sukrauti man ant pečių. Tuo labiau, kad man darbas taip pat svarbus, o po darbo dar ir keturis kampus laikyt... jau geriau vienai, nei su papildoma našta ant pečių.

Panašią situaciją turėjau, vyras ir manęs negirdėjo, nesiklausė, svarbi buvo tik jo nuomonė. Po gimdymo du metus buvau ne moterimi, o turbūt pamišusiu tik dėl vaiko vaiduokliu namie Bet tfu tfu mums neprireikė skyrybų, o šiuo metu sutariam itin gerai.
Niekada nereikia praleisti pro ausis antros pusės žodžių..Dažnai būna per vėlai atsimerkiama ir tik tada kai netenki to, ką supranti buvus brangiu iš tiesų

Išdavus tokią ypatingą datą ir tiek detalių bei teigiant, kad žmona sėdi supermamose, nu tai

Ar gali taip būti? Čia su žmona buvo tikslas susitikti ir internete aiškintis ar čia muilo operos?

O aš manau, kad kai jūs ją "pasiėmėt", ji dar tiesiog buvo vaikas. Juk ji net mokyklos buvo nebaigus, vos iš paauglystės išlipus.
Ir dar bac - vaikas, nesvarbu, kad mylimas ir pan., bet tik pamanykit - ji jauna panelė, o gyventi buvo priversta uždaryta su vaiku, rūpintis vyru ( kaip supratau, temos autoriau, nesat iš tų supratingųjų, kurie ir vaiką pažiūri, ir pampersus pakeičia, ir savo kojines patys išsiplauna, ir valgyti pagamina, jei antra pusė pavargusi?).

Nenuostabu, kad dvejus metus serga depresija. Mane kas aštuoniolikinę būtų taip įkinkęs svetimoje šalyje į namų šeimininkės jungą, būčiau nežinau ką sau pasidariusi.

Iš vaiko ji auga į moterį pamažu, bet jūs to nepastebite ir ją užgožiate.

Iš paauglės virsta asmenybe, suaugusiu žmogumi, ir gal tiesiog nori šiek pagyventi, pasiimti to, ką jos bendraamžės laiko savaime suprantamu dalyku - būti savimi, o ne vyro išlaikomu baldu, daiktu?


Papildyta:

gal vyrukas tikėjosi, kad visos supermamos jį ims palaikyti, ir tada ji paskaičiusi supras, kokia kvaiša yra, kad savo maitintoją nusprendė palikti

Paskaityti viską, ką čia parašė, nors turbūt mergina jau perskaitė
Papildyta:

Va jum ir atsakymas:



P.S. "Eiti per moteris" paparastai leidžia ne išvaizda ir statusas, o tam tikros charakterio savybės bei vertybės.

Labai didelis savimyla Jūs.

Na koks ten vaikas ji buvo? Po mokyklos... normaliai subrendusi, ypac kai dabar jaunimas(butent merginos) bresta anksciau.Nemazai mano klasiokiu istekejo ir gimde po mokyklos ir dabar gyvea siknos nedraskomu ir vaikus uzauginio ir nuo vyru nebego.
Autoriaus drauges irgi iekas tarp 4 kampu neuzdare. Del jos buvo grizta i Lietuva, ji studijuoja ir yra vyro islaikoma. Issidirbineja ir tiek + dar depresija , ko ir susidare tokie santykiai.
O jei panelei atsibodo seimyinis gyvenimas per toki trumpa laika - tai paciai reikejo atsakomybes daugiau turet, nes is autoriaus aprasymo nelabai matau, kad kazkoks bjaurus gyveimas butu (susituokti vasara ruosiamasi, busta savo pirkt, studijos...). Kas jai blogai? Vaikui blogai, kai tevai issiskyre ir tiek.
O kaip ten jau ''sunku'' per dienu dienas su vaiku sedet ? Du metai vaikui, i darzeli tuoj eiti gali, tevai padeda augint, pati studijuoja. Kame sukumas? siknoje turbut

Istorija kaip istorija, vyras nemenkai vyresnis, o žmona dar "pacankė" - 22 metai. Vyras labiau susitupėjęs, o merginai dar pats tas suvokti, ko ji tikrai nori gyvenime, kaip tą savo gyvenimą įsivaizduoja ir pan.
Daug kas sako, kad vyras savymila, nes kartoja "aš". Tai o kaip jam pasakoti savo istroiją, jei ne pirmuoju asmeniu. Jis pasakoja apie savo išgyvenimus, negali jis juk tiksliai žinoti, kas kito galvoje verda - depresija jam ar tik šiaip "užsišikusi". Mergina turėjo visas galimybes studijuoti, dirbti jos niekas nevertė, vaiką prižiūrėjo tėvai - ne visos mes galime pasigirti tokiomis šiltnamio sąlygomis. Jei ji norėjo kažko kito gyvenime - karjeros aukštumų ar pan., jai reikėjo eiti ir daryti tai, o ne laukti, kol vyras jai ar kelius pramuš ar palaiminimą duos. Vyrai ne jausmų ekspertai, ką ten vyrai - moterys irgi panašiai, iš esmės niekas nėra ekspertai. Jei žmona neateina pas vyrą ir nepasako - man sunku, padėk išspręst, patark - tai ko reikia laukt iš vyro? Kad pasiims krištolinį rutulį ir viską nuspės. Vienas per mažai kalbėjo, kitas per mažai stebėjo, vienas pernelyg užsiciklino savo jausmuose, kitas - darbe. Viskas elementarau ir žiauriai paprasta.