Abortas

Pasibaigusi tema


Pasakysiu ūkiškai - neturiu jokio tikslo nustebint ar "priblokšt originalumu". Ir kad "boring" manęs nenustebinsit, pernelyg daug mačius, skaičius, todėl žinau, kad kai žmogus iš principo užsispyręs nematyti faktų, bus ir "boring" ir "nerimta" ir "be argumentų" ir t.t. ir pan. O faktas yra paprastas - tiek apvaisinta zigota, tiek gemalas, tiek vaisius, tiek embrionas, tiek kūdikis, tiek vaikas, tiek suaugęs, tiek senelis - yra tik to paties žmogaus raidos etapai. Ta pati vientisa gyvybė. Nuo pradžios iki galo. Jei kas nors kaip žmonės prasidėjot tik nuo gimimo papasakokit, mielai paklausysiu (įdomu ką nešiojančios manė mamos?). Ir jei kas iki 12 sav. pasidariusios testą ir pamačiusios teigiamą rezultatą pagalvojot, kad nešiojat po širdim kažką kita nei naujo žmogaus gyvybę (na kokią būsimą žuvytę, ančiuką ar pan.) irgi papasakokit. Čia tik priėmimo ir nepriėmimo klausimas. Kai priimi, niekam nieko nereikia įrodinėt. Kai nepriimi - prasideda visokie išvedžiojimai apie "jau" ir "dar ne". O esmė, kad jie abu - tiek laukti, tiek ne yra vienodi ir jiems abiems duota gyvybė - jau faktas. Sėkmės. Kad jau gavau progą pratęst pasibaigusią temą, tai įdėsiu ir jau minėtą nuorodą (su realia pagalba) pasimetusioms nėštumo akivaizdoje.

Tikiuosi nors vieną padrąsins
http://neplanuotasnestumas.lt/

O tai ne geriau sterilizuotis Jūsų atveju:hm .

As pati daryčiausi aborta tik išprievartavimo atveju.

Nieko nesmerkiu, bet ir nepateisinu abortu kitais atvejais. Na nebent dar suprantu moteris, kurios darosi abortus del sunkiu apsigimimu, ne kekvienas tiek pat stiprus.

Tikrai nepateisinu tu kurios ryztasi abortui del fiziniu trukumu.

kaip man patinka, kai po žodžių "nenoriu nieko nustebinti" - pilasi paklodės ir tie patys komentarai, kad zigota yra žmogus kai įsivaikinsi zigotą, kai užsimanysi auginti invalidą - tada ir pilstyk paklodes. Ir kuo gi žmogaus gyvybė tokia išskirtinė, kad yra vertesnė už amūro tigro gyvybę?

o kokia tavo tevu reakcija buvo? gal gali aprasyti, nes kiek suprantu jie tave islaiko


Visiems buvo šokas, bet tiek mama, tiek tėtis mane palaikė. Taip, dabar mano tėvai mane išlaiko. Mano sužadėtinis baiginėja mokslus ir už poros mėnesių jau pradės dirbti, todėl su finansais didelių problemų nenusimato. Kol baigsiu mokyklą gyvensime ir auginsime vaiką mano namuose, o vėliau žadu stoti į universitetą kitame mieste ir tuomet persikraustyti gyventi ten.

Labai lengva pasakyti – niekada taip nepadaryčiau, arba daryčiau tada, tada ir tada... Viskas sprendžiasi tada kai būni kryžkelėje. Ir būtent tos, tuometinės, aplinkybės, nuojautos, jausmai ir dar dešimtys kitų faktorių nulemia sprendimą. Tad kol nestovi eilėje į operacinę – tos mintys tik svaičiojimai. Iš principo aš už brandžią ir svarstytą tėvystę (bet tas prasideda ne nuo vaiko gimdymo ar negimdymo, o nuo gulimosi i lovą ir atsakomybės už savo veiksmus...) Todėl neteko nė svarstyti aborto varianto. O dabar kai jau turiu neįgalų vaiką susimąstau, ką daryčiau ateity sužinojusi tokią grėsmę. Ir tai ką mąstau taip pat yra tik pasvaičiojimai. Nes būtent tą akimirką kai taip nutiktų, tik tada galėčiau pasakyti – ką aš va imsiu ir darysiu arba ne. Kai kalbam šituo klausimu – nemanau kad yra vienas „geras“ ar „teisingas“ atsakymas... Jo tiesiog nėra

Tik va taip „drąsiai“ rašyti irgi gal nereikėtų
Nešvelninsiu ir cukrumi nebarstysiu – auginti neįgaliuką be galo sunkus DARBAS. Taip, nes tai jau lieka nebe vaiko auginimas, o darbas – darbas su savimi, su vaiku, su šeima, apskritai su aplinka... Nuolatinės vienokios ar kitokios pastangos. Ir tai nėra lengva, dažnai net ir sunku. Bet.... Gal ir pasirodys „mamytiški“ svaičiojimai, bet nėštumo metu būta situacijų kai grėsė persileidimas ir gydytojai manęs klausė ar sulaikyti nėštumą (niekas nė nenutuokė, kad vaikučiui gali būti kažkas ne taip) – bet aš esu prieš bet kokį žmogaus kišimąsi. Taigi palikau viską „likimui“ – vėliau gydytojai stebėjosi, kiek mano neįgalus vaikas turėjo jėgų ir noro išlikti, kaip kabinosi į gyvenimą.... Gimus vaikučiui buvo dar ne viena dešimtis situacijų kai jau maniau neteksianti savo vaiko... Lyg ir turėjau būti rami – vargas nukris nuo pečių... O sėdėdavau priimamajame ir melsdavau Dievo, kad man paliktų tą „nekokybišką“ mano kūrinuką. Ir net tada kai niekas netikėjo – jis kabinosi ir iki šiol gyvena. Po operacijų, vos akis pramerkęs jis šypsodavosi ir glostydavo mano ranką.... Iki šiandien jis šypsosi, eina, mokosi ir rodo man kaip reikia norėti gyventi. Neslėpsiu, kad būna sunkiu ir net labai sunkiu akimirkų, bet ne tiek dėl paties vaiko, kiek dėl mūsų visuomenės (bet čia jau atskira kalba). Tačiau, tai ką patyriau iki šiol man kelia dvejopus jausmus – ką geriau pasirinkti? Šiandien aš vėl pasirinkčiau jį. Ir tik aš viena žinau kodėl... Mano vaikas man kompensuoja duobes ir akmenis mano kely Ir apskritai niekas negalėtų atsakyti į šį klausimą, nes atsakymas yra kiekvienoje iš mūsų. Kartais imu ir tyliai pasvarstau - kas tu tokia, moterie, kad gali spręsti gyventi šiam žmogučiui ar mirti.... Kaip tu gali nuspręsti užgesinti gyvybę, kuri visa esybe nori neužgęsti? Bet iš kitos pusės tai juk ir tavo gyvenimas? Juk būtent tu stumdai akmenis nuo tavo „kitokio“ vaiko kelio? Taigi genetinių ligų, ligų kurių pasekoje lemiamas protinis atsilikimas atveju – aš nesu kategoriška. Esant tokiai situacijai – bet kuris pasirinkimo variantas bus sunkus. Ir niekada nebus vieno „teisingo“ atsakymo, kuris gi kelias sunkesnis.

Nebūtinai lengva. Kartais išties galima kalbėti daug ką, "kol neliečia", bet ne kiekvienas "niekad" yra toks lengvai į orą paleistas žodis, tai gali būt ir natūrali žmogaus pasaulėžiūros vertybių sistemos išraiška, jei ji rimtai "sukalta" taip parastai nesubyrės...
Pvz.
Šitus žmones pažįstu. Pažįstu ir kitus, auginančius neįgalų vaikutį (ne pirmą) ir su didžiausia meile laukiančius kito. Be sudvejojimo ar gimdyti, bet knaisiojimosi, kad "atsirinkt".
O teisingi atsakymai yra, čia mūsų laikai išmokę nebeskirt gera nuo blogo. Bet jie yra. Tik tai irgi nebūtinai yra lengva...

Tai ne apie pasirinkusių smerkimą, smerkimas niekur neveda. Daugiau naudos būtų jei žmogus tokioje situacijoje nesijaustų spaudžiamas, verčiamas ir vienišas (ir tai ne tik nuojautos ir jausmai). Tada ir tų sprendimų variantų daugiau gali pamatyti nei išgąsdinta ir įspausta į kampą (sm - inis pasakojimas). Sutinku, kad brandūs pasirinkimai prasideda iki gulimo į lovą, bet...jei jau nutiko, nereiškia, kad nuo kažkurios kitos vietos negaliu pasielgti brandžiau.

10 balų!

Gražios ir artimos mintys. Tikrai su labai daug sutinku ir pritariu , bet...
visada atsiranda tas bet...
Aš nepritariu abortui dėl to kad dar nėra namo, mašina sena, vaikų per daug, ar dar kažkokios "nerimtos" mano akimis priežastys - bet kaip ir pasakei nesmerkiu (smerkimas niekur neveda), tik pati tokio sprendimo dėl šių priežasčių nė nesvarstyčiau... O va vaikučių apsigimimai ir RIMTOS ligos - man jau rimta priežastis svarstymams. Čia mano asmeninis požiūris - neperšu nė vienai. Matot, pažinoti šeimą auginančia neįgalų vaiką, tai nėra lygu pačiam auginti (o ir neįgalūs vaikai būna visokie - net turintys tokias pačias diagnozes) Jei vienas brisdamas "jam skirtą" kelią sakosi esą puiku - tai nereiškia, kad jis pasako VISKĄ, arba kitam panašioje situacijoje yra ir bus analogiškai... Mes visi skirtingi, mūsų kasdienybės kitokios, patirtys... matyt tas taip pat lemia daugelį mūsų pasirinkimų? Ir jei nesi iš tų SUPERMAMŲ "tarp eilučių" sakančių - va matot kokia aš šaunuolė, kokios gilios ir gražios mano vertybės ir t.t. tai dar nereiškia, kad esi mažiau geras žmogus ar kad visai neturi vertybių...
Labai gražus postukas Negerai kai jautiesi spaudžiamas, negerai kai verčia - sutinku 100 proc. Bet negerai ir kai tame etape kai sprendi "būti ar nebūti" tave palaiko, tau ploja ir skatina gimdyti (aš čia kalbu apie neįgalumus ir sunkesnes ligas - būna ir taip), o paskui tu vienas keliauji... vienas gyveni ligoninėse, vienas pasilieki kai turi pamiršti darbus, karjerą ir lavinti savo vaiką... kai tvarkantis negalios dokumentus - ir staiga pasidarai šalies ir piliečių "išlaikytinis" ir mokesčių mokėtojų "našta"... O taip! Dar ne to per tuos metus prisiklausai. Aš pati šimtus kartų girdėjai "patarimus" - na nekreipk tu dėmesio. Tik va pasakyti lengva, o kaip širdžiai ir protui pasakyti, nekreipk dėmesio kai tavo vaiką stumdo ir ant jo spjaudo kiemo "ereliai"? O jų tėveliai pasako - kad mano vaikas gali ir neiti į kiemą? Va čia kita medalio pusė - matyt pats neperėjęs šio kelio niekada nesuprasi.
Taigi mes visi turbūt suvokiam ir kas yra gera, ir kas yra bloga.... Tik kartais šie žodžiai gyvenimo eigoje įgyja visokių atspalvių... Kartais iš tiesų mylėti yra daug sudėtingiau, nei tiesiog glausti prie krūtinės...

Puikus postas, verciantis susimastyti.

mane vercia darytis aborta as nenoriu bet kitos galimybes nera, maniau kai pastosiu bus tik dziaugsmas.....o dabar del kitu zmoniu tik asaros

Užjaučiu dėl susiklosios situacijos . Paskaičius žinutę pagalvojau, kad gal esat nepilnametė, tai permečiau jūsų kitas žinutes akim. Mano nuomonė negalima daryti aborto dėl kitų žmonių. Jei pati moteris nenori vaiko ir tvirtai pasiryžus tokiam žingsniui tai kitas reikalas, bet tai daryt tik dėl to, kad vyras nenori yra žiauru ir persekios Jus visa gyvenima. Labai liūdna, bet jei pasiarysit aborta, ar po to galesit but su tokiu vyru, kuris Jus priverte taip pasielgt, cia dvasine prievarta mano nuomone.

O del tu tableciu, tao turbut cia tos pacios, ku duoda nesivystancio atveju. Kiek zinau tai yra skausminga ir bent isivaizduojant kaip turetu buti baisu persileist savo noru ir viska matyt, juolab jei norit to vaiko

Lauktis ir gimdyti priešiškoje aplinkoje - ne ką mažiau baisu. Pasverk situaciją - kas tavęs laukia, jei išsaugosi vaiką ir kas tavęs laukia, jei pasidarysi abortą. Abiems atvejais surašyk - worst case, best case scenario ir bus aišku. Kitaip tavo išsaugotas ir lauktas vaikas tiesiog tau taps našta, o tuomet aborto jau nebepasidarysi.