, prie progos patikrink grindis.Nesirašo visoms. Aš irgi vis ruošiuosi prisėst, bet... internetas toks miškas, kad prisėdus prie kompo nepajuntu, kaip atsiduriu ten, kur visai nesiruošiau. Vis tik apie keletą knygų pabandysiu parašyt.
H. Miuler ,,Amo sūpuoklės" - sunki ir slogi knyga, ką patvirtins kiekviena skaičiusi. Skaitydama vis pagaudavau save galvojant, kad žmogus labai tvirtas sutvėrimas. Nors fragmentišku pasakojimu kiek priminė Šalamovą, netikėta pasirodė homoseksualumo tema, o ypač kalėjusiųjų santykiai, tiksliau, tų santykių vengimas, ir bendrai adaptacijos problema. Labai daug metaforų ir, nors daugelis jų įtaigios, į pabaigą pradėjo erzinti. Bendrai visas pasakojimas pakankamai sąlygiškas. O aš ne iš šio, ne iš to vis prisimindavau mūsų Sruogą ir pagalvodavau, koks nedėkingas jo, kaip ,,Dievų miško" autoriaus, likimas. Savo laiku ta knyga galėjo tikrai sudrebinti pasaulį.
Ch. Bonjalian ,,Pribuvėjos dienoraštis" visai kitokia knyga. Na, lyginti su Nobelio premijos laureate nebandysiu, bet visai į skaitalą nenoriu nurašyti. Pakankamai įdomi, lengvai skaitėsi, o ir atomazga bei moraliniai kazusai netikėti. Pavadinimas pasako tematiką, apie gimdymą namuose ne taip seniai televizorius neužsičiaupdamas pasakojo, tad knyga dar ir aktuali. Beje, nuomonės, kur geriau gimdyti, po šios knygos visai neturiu
Kartais (visai netyčia) ateina viena po kitos panašios knygos. Trumpai apie jas.
Apie dvarus.
L. Riley ,,Orchidėjų namai". Patiko karo metų Olivijos ir Hario istorija. Tikrai gražiai papasakota. Deja, šiuolaikinės dramos kėlė juoką ir buvo Sandros B. lygio. Kam reikėjo kišti tą Džiulijos istoriją su meilėm/nemeilėm, niekaip nesupratau. Juolab, kad pusė knygos tikrai neprastai parašyta
S. Waters ,,Svetimkūnis" , kaip bebūtų keista, labiau patiko. Gal vientisesnė, tokia gotikinė. Žinoma, ne šedevras ir knygų gurmanėms nerekomenduoju, bet pabaiga beveik tobula: taip ir matau nufilmuotą herojaus veidą daugybėje suskilusio veidrodžio šukių.
Laukite tęsinio
