Labos, skaitytojos
Laikas bėga, sukasi vietoje, iš paskos velkasi vis sunkesnis perskaitytų knygų šleifas, o rašyti apie jas neprisiverčiu. Parašau sakinį ir pakimbu - matyt, kaitra bukina - atjungia smegenis ir griauna sakinių "sukibimą". Gundausi tiesiog surašyti knygų pavadinimus ir priskirti joms vertinimo balus.
QUOTE(jbm @ 2014 03 10, 23:13)
Žinau žinau

Labai nekantrauju nusipirkt "Analitikas" ir "Profesorius". Tokia įtaiga mane ir užbūrė, ir sukėlė dvejonę: negi žmogus, nesirgęs psichikos liga, galėtų taip perteikti tą jausmą? Reikės pasidomėti paties rašytojo biografija. Nes vienaip ar kitaip tema keliauja iš knygos į knygą (nors kitų skaičiau tik anotacijas ir atsiliepimus).
Perskaičiau visas Katzenbacho knygas lietuvių kalba ir galiu pasakyt, kad Analitikas - stipriausia. Profesoriuje pajutau autoriaus norą pigiai pakutenti skaitytojų nervus. Ir dar ta beviltiškai sunki, o gal net ir sunkiasvorė atmosfera.
QUOTE(Aimma @ 2014 05 07, 22:42)
J. Kunčino ,,Tūlą" skaičiau beveik prieš 20 metų, net nežinau, koks impulsas pastūmėjo perskaityti iš naujo, bet perskaičiau. Ir labai gerai padariau. Negana to, ne šiaip perverčiau, bet perskaičiau kiekvieną žodį. Kaifuodama. Stebėdamasi. Aišku, meilės istoriją dar prisiminiau, šikšnosparnį virš lovos - prisiminiau. Bet visiškai buvau pamiršusi valkatavimo detales, keliones, sovietinę atributiką. Ir tą tokį lengvą, ironišką stilių.
Tūla - mano mylima knyga, daug kartų skaityta. Pirmą kartą ją perskaičiau, na, ... nebeprisimenu kelintų metų "Metuose"

, o kai vėliau išleido knygą, iškart nusipirkau. Dabar, regis, turiu net kelis skirtingus leidimus, kad jei viena dingtų, neduok dieve... O apie šikšnosparnį papasakosiu neseną, netgi labai naują istoriją. Paskambino mama ir sako: tu žinai, ką mes radome kambaryje, kuriame tu seniau gyvenai? Ogi šikšnosparnį !!! Kabėjo sau ant karnizo žemyn galva ir vargo nematė. Pagavo, išleido. Sakau, gal mėgstamo rašytojo dvasia lanko ištikimiausias skaitytojas

, tik labai jau pavėluotai.
Beje, Užkalnio Evangelija nesusigundžiau, nutariau, jog yra vertesnių knygų.
Jei žmoguje nebūtų jokios amžinosios sąmonės, jei visko pagrindas būtų tik laukinė judinančioji galia, kuri, raitydamasi tamsiose aistrose, sukurtų visa kas didu ir kas nereikšminga, jei už visko slėptųsi bekraštė, niekad nepasotinama tuštuma, kas būtų gyvenimas, jei ne nusivylimas?
S. Kierkegaard