durys kurių niekad nepraversi tematysi kaip rūdija jų vyriai jų rankena niekad nesušils nuo tavo delno už tų durų neįmanomi lobiai. jų apstu jų daug bet jie neįmanomi apie juos girdėjai kalbant ir skaitei savo knygose jų per daug tavo vaizduotei tu tik žinai kad yra durys kurių niekad nepraversi jos čia pat kiekvieną dieną atsitrenki į jas nusimušdamas krumplius iki kraujo tačiau tai durys o už jų neįmanomi lobiai ir kam tau juos
pasiekti jie tavo vien dėl to kad žinai juos esant. ir durys kurių nepraversi
Kadangi šis pavasaris man kaip niekad labai palankus skaityti, tą ir darau. Daugiausia seku jūsų pėdom, tad per daug nesikartosiu.
M. Bulgakovo Meistras ir Margarita. Mokykloje skaičiau ištraukas rusų kalba, pasiėmusi vėliau nebaigiau, nes pritrūko laiko, taigi trečias ir sėkmingas bandymas. Vienareikšmiškai įstabi knyga.
A. McKay Gimdymo namai. Manau, vertimas vertas Urbo premijos. Išties gražiai išversta, žodžio paieškota. Na, yra likę korektūros klaidelių, bet kur jų nelieka. Moteriška knyga, šilta, bet kai po jos skaitai Cunninghamą ar Coetzę, tai iki L tikrai netraukia Vietomis labai skaudi, vietomis jauki, vietomis neblogas humoras. Ypač patiko apie romanų skaitymo žalą: Moterį prie nedorų minčių traukia ne tik maistas ir drabužiai, bet ir tinginystė bei romanų skaitymas. Moteris, skaitanti šiuolaikinius meilės ir mirties romanus, tiesiog nepajėgia išsaugoti savo mintis tyras, o kai tokia literatūra derinama su tinginyste, kas, be abejo, neišvengiama, moters mintys ir jausmai tampa nešvarūs ir geidulingi. < >. Parašyta juodu ant balto. Per didelis galvojimas ir romanų skaitymas mažų mažiausiai lemia irzlumą, košmarus ir blogą veido spalvą.
M. Cunninghamo Tos valandos. Daugiau nei prieš 10 metų mačiau filmą. Iki šiol atsimenu, toks stiprus buvo įspūdis, ypač patiko Julianeos Moore herojė. Labai moteriška knyga, gerąja prasme. Tiesa, knygoje gana ryškiai išreikšta homoseksualizmo tema, gal jau primiršau, bet filme man tai beveik visai neužkliuvo.
J. M. Coetzees Nešlovė. Nesitikėjau, kad paliks tokį įspūdį. Puiki, daugiasluoksnė knyga. Tiek stiliumi, tiek pati istorija. Knyga, tinkama diskusijoms, tiek daug visko joje. Žiūriu, svetainėje Jūržolė pabrėžė niūrumą. Neįžvelgiau kažkokios rezignacijos. Greta žiaurumo, bjaurumo beribis atvirumas, net apsinuoginimas. Panaršiau, ką reiškia tas nuolat besikartojantis šunų įvaizdis, kokia Bairono ir operos reikšmė. Regis. mano rašytojas. Tik pritariu vienam skaitytojui trūko išnašų, kuriose būtų paaiškinti posakiai kitomis kalbomis. Norėčiau ir filmą pasižiūrėti.
Po ilgo pasibuvimo ligoninėje vėl sveikinuosi su jumis. Grįžtu su ką tik perskaitytu Sauliaus Šaltenio "Demonų amžiumi". Gal nostalgija "Riešutų duonai" ir ilgametė autoriaus tyla privertė mane pasijusti taip, lyg greitmaisčio "restorano" meniu būčiau pamačiusi prieš 30 metų močiutės virtą košę pusryčiams. Atrodo, net kvapą užuodžiau. Neįmanoma buvo nepajusti alkio šiai knygai. Nenoriu atpasakoti romano turinio, kad nesugadinčiau malonumo, jei planuojate skaityti. Pjesių dar neliečiau. Taupausi tam kartui, kai siela vėl bus peralkusi.
Pagaliau pabaigiau O.Pamuko "Mano vardas Raudona". Nieko negali prikisti knygos stiliui - neiprastas, originalus. Idomi tema. Bet tiek perkrauta ir "suminiatiurinta", kad skaiciau taip kaip i kalna lipciau. Ir sunku, ir nuobodu. Vien tik detektyvine linja isgelbejo sia knyga, kad ja pribaigciau. Deja, "Stambului" ne taip pasiseke, todel prie jos nesikankinau taip ilgai. Taigi, po dieju bandymu vienareiksmiskai galiu teigti, kad O.Pamukas - ne mano rasytojas, nepasisant visu jusu liaupsiu.
M.Coetzee - kitas reikalas. Visada su pasitikejimu imu jo knygas i rankas. "Belaukiant barbaru" irgi nenuvyle. Daug bendrazmogisku temu, nieko saldaus, pasirinkimai ir ju pasekmes. Rodos, liko neskaityta tik "Neslove".
Pagaliau pabaigiau O.Pamuko "Mano vardas Raudona". Taigi, po dieju bandymu vienareiksmiskai galiu teigti, kad O.Pamukas - ne mano rasytojas, nepasisant visu jusu liaupsiu.
M.Coetzee - kitas reikalas. Visada su pasitikejimu imu jo knygas i rankas. "Belaukiant barbaru" irgi nenuvyle.
O aš Raudonos taip ir nebaigiau .Du kartus pabandžiau ir užteko.Ne mano arba aš dar nepribrendau,bet nesikankinsiu daugiau.
M.Coetzee ir man labai Kažkaip nesitikėjau ,kad šitas rašytojas taip man tiks,bet ,bent jau Belaukiant barbarų tikrai puiki knyga.
Skaitau dabar daugumos pagirtus Amerikos dievus ir mėgaujuosi .