PaLeO

Gal autoriai pateikia mechanizma kaip riebalai trukdo pasisavinti cukru diabeto atveju? Butu idomu pamatyti. Nes issivysciusio diabeto atveju kasa pagamina pakankamai insulino, bet organizmo lastelese yra sunyke insulino receptoriai. Ju niekas neblokuoja, ju paprasciausiai per mazai.
Dar man toks klausimas iskilo, kodel susirgimo atveju daugeja, nors zmones kai paklausai baidosi to cholesterolio kaip velnias kryziaus?

Iveta, kiekviena mityba aukstina save kaip ismanydama, ekstremalumu netruksta niekur. As manau, kad reikia visko, su saiku. Arba pasirinkt tinkamiausia energijos saltiny.
O bet taciau, vaisiu as neaukstinu, bet diabeta gaunam ne nuo ju. O nuo visu baltu miltu, cukru, makaronu,saldumynu, primaisymo, saiko neturejimo ir t.t. Taip kad kazko vieno kaltint nereiktu, metus vedam save sistemingai prie tu visu ligu...
As pvz. isvis nevalgi, man sunku butu susikist tuos 10 bananu pusryciams, kad jausciaus soti 4-5 val. Taip pat man sunku suvalgyt ir 400 gr. darzoviu su 2 kiausiniais Ir pagalvotum, kad mazai valgant tureciau but liekna, o taip deja nera
Papildyta:


Tai kad pasiziurek, ka jie valgo. Tie low fat produktai, turi tiek daug chemikalu, perdirbtu visokiu sh... ir cukraus To nebutu, jei zmones rinktusi NATURALIUS PRODUKTUS..

Taigi mano skyletoj galvelej toptelejo mintis, tiesiog pasvartymai sudejus sukauptas zinias (nors tu ziniu dar tikrai reikia daugiau). Kai mes karu valgom riebalus ir daug angliavandeniu jie abu naudojami kaip energijos saltiniai. Riebalo i riebala versti nereikia, o angliams reikia insulino. Kai insulino per daug lasteles tarsi bando saugotis ir sumazeja tu insulino receptoriu ( atsiranda rezistentiskumas). Tie receptoriai turi ribota galiojimo laika ir lastele juos pagamina nuolatos. Kai insulino (nuo visu miltiniu ir rafinuoto cukraus) daug tu receptoriu daug ir nebereikia. Jeigu pradedam vaziuoti ant riebalo, organizmas pakeicia energijos saltini ir nebereikia didelio insulino kiekio. Jei neduodam riebalo, o tik anglius, tai tu receptoriu gali ir padaugeti. Bet angliai angliams nelygu (kalbu daugiau apie angliu saltini). Fruktozes apdorojimas skiriasi, nes ji pirmiausia perdirbama kepenyse. Gal tada taip ir gaunasi, kad vaziuoji arba ant angliu arba ant riebalu. Bet as nenoreciau sedeti ant vynuogiu ir apelsinu, man nepatiktu lesioti per diena. Man priimtiniau mesyte, lasinukas ir nekrakmolingos darzoves. Mano smegenims labiau patinka lengvoj keto busenoj sedeti, neisivaizduoju kaip ta padaryti kemsant vaisius. Dar kai ziurite i tyrimus tai ziurekite kritiskai. Ypac koks modelinis gyvunas parinktas. Pvz peles tikrai nera riebaledziai. Mokslas vyksta daugmaz taip, kyla ideja, rasomas projektas, skiriamas grantas ir po tyrimu rasoma ataskaita. Jei gerai parasai projekta tai net ir sh.... gali prastumti. Ir pats mokslas yra daugiau pasvarstymai, spejimai (predictions). Bet iki visumos suvokimo dar baisiai toli vat matot kaip gaunasi, esam protingiausi gyviai sitoj planetoj, o net nebezinom koki edesi pasirinkti. Net pavydu gyvunams, kurie instinktyviai zino ka valgyti. Its just food

Blogiausias santykis, kai 35-40% energijos gaunama is angliavandeniu, jau geriau tada 80-90 is ju gauti, organizmas maziau kencia, bet optimaliausias variantas - apie 20%

Nepainiokite dviejų dalykų: cukraus, kuris yra šviežiuose vaisiuose, ir rafinuotų cukrų, kurių dedama į gėrimus ir košes, žodžiu visur kur pamatysite žodžius "saldiklis", "saldinta", kukurūzų sirupas, fruktozė, dekstrinas, laktozė ir beveik visos medžiagos su -ozė galėne. Jei žmonės nevalgo daug vaisių, jie paprastai vis tiek beveik kaskart valgydami vartoja kokį nos saldėsį. Saldintos košės, želė, uogienė, saldi bandelė, cukrus kavoje - visa tai yra "saldi" dienos pradžia. Pietūs ir vakarienės dažniausiai baigiasi vienokiu ar kitokiu desertu. Kad ir kas tai būtų - kava su pyragaičiu, pienas su sausainiais ar daugybė kitų tipiškų derinių - mes būtinai randame būdą sveiką vaisių cukrų pakeisti nesveikais saldėsiais. Rafinuoti paprastieji cukrūs yra klasikiniai "tuščių kaloijų" pavyzdžiai". "Tuščios kalorijos" - tai kalorijos, neturinčios visos originalios maistinių medžiagų gamos. Iš rafinuoto produkto yra pašalinta vienokia ar kitokia originalaus maistinių medžiagų komplekto dalis (ar dalys). Nepriklausomai nuo rafinavimo būdo, maisto produkto rafinavimas sumažina jo maistinę vertę ir sutrikdo mitybinę pusiausvyrą.
Atsakau į jūsų klausimą asmeniškai (nesiremdama moksliniais straipsniais ) dėl sotumo: taip aš jaučiuosi sotesnė valgydama daug vaisių, nei valgydama riebų maistą. Seniau naudodavau daug riebalingų produktų, dabar racione liko moliūgų sėklos, kurias labai mėgstu, riešutai, bet mažais kiekiais.

Ir dar į uogienes dedamas papildomas rafinuotas cukrus

Rašo, kad cukrūs mūsų kūne atlieka trijų etapų kelionę:
1) cukrūs atsiduria virškinimo trakte;
2) pro žarnų sieneles jie prasiskverbia į kraujotaką;
3) paskui jie sklandžiai ir lengvai iš kraujotakos patenka į ląsteles (tai įvyksta greitai, paprastai per kelias minutes).
Kai valgome labai riebų maistą, cukrus įstringa antrame etape ir organizmas tada ima sunkiai plušėti, stengdamasis cukrų išstumti iš kraujotakos. Cukrus vis grįžta į kraują ir šitaip susiformuoja ilgalaikis aukštas cukraus lygis, kas galų gale organizmą sutrikdo. To pasekmė yra diabetas, kandidamikozė, lėtinis nuovargis ir kiti negalavimai.
Insulino vaidmuo. Kodėl riebalai verčia cukrų kauptis mūsų kraujotakoje? Tai susiję su kasa. Valdoma smegenų, kasa yra atsakinga už hormono, vadinamo insulinu, gamybą. Viena iš insulino funkcijų - kraujyje prisitvirtinti prie cukraus molekulės ir rasti insulino receptorių kraujagyslės sienelėje. Tada insulinas cukraus molekulę per kraujagyslės membraną nugabena į tarpląstelinį skystį. Iš čia, įveikęs dar vieną užkardą - ląstelės membraną - insulinas cukraus molekulę nugabena į pačią ląstelę.
Organizme riebalai atlieka daug naudingų izoliacinių funkcijų: taupo kūno šilumą, amortizuoja smūgius, neleidžia, kad pro odą išsiskirtų per daug vandens, saugo nervų šakneles ir t.t. Tačiau pernelyg riebus maistas kraujotakoje sukelia daug neigiamų izoliacinių padarinių. Kraujagyslių sienelės, ląstelių insulino receptoriai, cukraus molekulės, taip pat pats insulinas pasidengia plonu riebalų sluoksniu. Šiems riebalams "išvalyti" iš kraujo gali prireikti visos dienos ir visą tą laiką medžiagų apykaita būna sutrikusi, įvaiios organizmo struktūros negali normaliai sąveikauti tarpusavyje.
Taigi per didelis riebalų kiekis kraujyje sunkina cukraus pasišalinimą iš kraujotakos. Tai sąlygoja bendrą cukraus kiekio didėjimą kraujyje, nes cukrus iš virškinamojo trakto vis plūsta į kraują, bet negali iš jo ištrūkti ir nukeliauti į ląsteles, kurios laukia savo kuro."
Kaip konkrečiai diabeto atveju jei insulino receptorių tiesiog per mažai nerašo čia, bet reiktų daugiau pasidomėti, gal FoodNsport pabandyk užduotį klausimą, gal atsakytų, pati asmeniškai nesu susidūrusi su šia problema, nors turėjau didžiulį svorį, ligų prisigaudyti nespėjau ir laiku išsisukau iš dietų karuselės ir pasukau sveikesniu keliu
Neužduokite man geriau daugiau klausimų, nes aš išvis mergaitė veganė, tai jūsų temoje netinku, tai atsakiau ką galėjau ir einu savo keliu sėkmės

Nepainioju - kaip tik fruktoze greiciausiai kelia cukraus lygi kraujyje ir kasa isskiria daugiau insulino negu reikia, ko pasekoj cukraus kiekis kraujyje staigiai krenta (hipoglikemija), o tai jau kenkia, net gali buti pavojinga smegenims.
Kitu cukru atsisakymas yra pagrindas sios mitybos.

Man priimtiniau butu tik angliavandeniais maitintis, bet as ju tiek nesuvalgau per karta, kad buciau soti ilgam ir tik 3 valgymai butu. Nes 5 kartu sau valgyt negaliu leist - jauciuos tada taip, lyg uzkandziauciau visa diena ir apsiryju vakare
Radau nebloga knyga apie leptina, reikes paskaityt, semtis ideju, kaip riebalus mest

man irgi galva beveik kasdien skauda....
ir snd va irgi kaltinu orus

Analogiškai ir aš jaučiuosi su tokiu spaudimu. Ir kava ryte mane teigiamai nuteikia


Klausiu patarimu, nes nesusigaudau savyje... nes netapažįstu skausmo.
Neatpažįstu, nes nesu tokio patyrusi. Gerai suprantu tik galvos skausmą: sugebu atskirti, kada jis migreninis, o kada šiaip skauda ir tai nieko tokio. Dar esu patyrusi skausmą po traumų. O dabar
Vakar apie pietus iš pradžių nežymiai skaudėjo, o paskui taip staigiai ir skausmingau dūrė kairį šoną į nugaros pusę. Nesu niekada to patyrusi, nesuprantu, kuris organas kurioje pusėje, nes viskas, kas yra pilve, man niekada nėra skaudėję... Maudė iki vakaro. Sėdėjau spektaklyje vakare ir bijojau, kad nesurakintų taip, kad po spektaklio negalėsiu pajudėti. Grįžusi išgėriau no-spa tabletę. Ir naktį, ir dabar vis maudžia...
Ar gali būti tas skausmas nuo paskutines dvi savaites kiek padaugintų (ne iki dešimt, bet ir ne kilogramais) riešutų - graikinių, bertoletijų ir lazdynų? O gal nuo lašinių, kuriuos beveik kasdien (bet ne po daug) valgau, nes mėgstu?..

Laisve, o nepersisaldet, gal laikysena netaisyklinga? O su kasa, tulzimi bedu neturit? Spejimu gali ivairiu buti. As vengiu graikiniu riesutu. O kitus jusu isvardintus as irgi saikingai valgau. Lasiniu as kasdien nevalgau, kazkaip kasdien nesinori, bet kai uzsimanau tada kapoju

inkstas...

Saldumynų jokių, išskyrus obuolius, vieną mandariną, kartais bananą. Net tų diskutuotinų datulių praėjusią savaitę nevalgiau (bet neatsisakysiu aš jų pyragams, nors, šiaip ar taip, net tik kasdien, bet ir retkarčiais jų saujomis nevalgau). Iki šiol nei su laikysena, nei su tulžimi ar blužnimi bėdų neturėjau, bet visada būna pirmas kartas. Nei vakar, nei užvakar graikinių riešutų nevalgiau, nes nebebuvo, o kitus valgiau. O va lašinių kasdien užsimanau. Šiandien turguj vėl pirkau, tik jau nė į burną Žodžiu, stebėsiu, kentėsiu, o galbūt net su šeimos gydytoja draugaut pradėsiu
O gal čia artėjančios mmm tokiu būdu pranešimą siunčia?
Gal tikrai trečiadienį darbe per vėsu buvo... Ir kojoms, ir pačiai. Net kolegems apie pietus dejavau...
Papildyta:

Nenorėčiau jo įtarti, bet... skausmas buvo toks staigiai aštrus ir taip aiškiai toje vietoje, kad jokio kito įtariamojo šiandien nerandu.
Gali būti nuo riešutų? Nuo lašinių? Nuo ko dar?