Globėjai ir įtėviai apie viską 2 :-)

Sveikutės, ir aš pasipsakosiu ta praga, kad prieš porą savaičių suėjo metai kai mažoji kartu su mumis. Galiu tik  pakartoti - negalim patikėti, kad tik metai, mums su vyru - regis kitaip ir nebuvo, paklausti apie mažės adaptaciją (būna, kad dar klausia - "ar jau adaptavosi pas jus?"), suklūstam, reikia labai pasukti galvas kaip ten vistik viskas buvo, ir ar  labai buvo kažko neįprasto...Na, labiausiai įstrigę, kad neprisileido beveik du mėnesius tėčio, bet ir tai manau visiškai suprantama ir normalu - vaikui iki tol nemačiusiam vyrų aplamai...
O dabar jai 2,9m. - auga guvi, nepaprastai imli, savarankiška - pati prausiasi, valosi dantis, rengiasi nuo iki, emocianali (čia kvatojasi balsu, čia jau lieja graudžias ašaras, tempia lūpą iki pasikūkčiojimo, jei, pvz. - tėtis į ją "ne taip pažiūrėjo"), muzikali, skvarbaus proto, nerealios įžvalgos, nepaprastai jautriai jaučianti aplinką, aplinkinias nuotaikas, jautri viskam, kas vyksta aplinkui- ar gėles sodinam, ar laidojam mylimą šunį - į viską reaguoja nepaprastai adekvačiai ir net brandžiai, pastabi, be galo mėgstanti puoštis ir šiaip - viską, kas gražu, traukianti visų, net ir nepažįstamų dėmėsį savo meile gyvenimui ir mokėjimu žiaugtis juo,  kaip, kad pvz. šį šeštadienį važiavom man batų pirkti - tai po kelių minučių jau buvo sulėkusios artimiausios pardavėjos, kol rinkausi, matavausi, mažė jau rinko ir patarinėjo ir kitoms moterims - nešė nenuilsdama, rodė, gyrė - "šitie raudoni, šitie mėlyni su rutuliukais, šitie juodi su drugeliu" ir tt. , o dar kai tai daro tokia coliukė, tai ir nelieka nepestebėta.
Mergina puikiai vadovaujasi savisaugos instinktu, ir kai tik pamato, kad iš mamos pusės jau tvenkiasi debesys, tai žaibo greitumu skuodžia pas dičkius - brolius ar sesę, į visiško neliečiamumo zoną "kas atsitiko? susipykot su mama?ateik apkabinsiu". Puikiai kalba, taria visus garsus, jau moka pajuokauti ir papokštauti, skaičiuoja iki 10, pažįsta visas apalvas, moka visą mažiaus paskutinės šventės darželio dainų repertuarą, kaip lygiavertė dalyvauja su visais kiemo žaidimuose, dažnai ateina apsikabina, pasako, kad myli.
Kaip bus ateity -pamatysim, dabar gyvenam ir džiaugaimės kiekviena diena kartu, nors būna, kad trūksta kantrybė, tada su vyru keičiam vienas kitą, nes mergina maža to yra ir be galo užsispyrusi, viskas gali įvykti tik po bendro susitarimo, o dar tas nepraeinantis "nenoriu - noriu"...na, niekaip neperkandu, kas čia per metodas ir ką ji mums tuo siekia pasakyti...  

P.s. Šeimos kakle, yra to pozityvo, bet kai žinai, kad yra ką tas pozityvas , kad ir šioje temoje erzina, tai ne visuomet ir norisi dalintis, tiesiog paskaitai, pasidžiaugi, kad ir kitiems šauniai sekasi ir tiek.

nereikia.reikia tureti tik teismo nutarties originala.bet ir teismo sprendime turi buti parasyti,kad norit keisti pavarde.nes kitaip jums neleis keisti.

Nežinau ar parašysiu taip, kad suprastumėt, ką noriu pasakyt, nemoku taip taikliai išsireikšt, bet pabandysiu. Nemanau, kad kas nors nenorėjo, kad Jūs džiaugtumėtės, ar būtumėt laimingos su savo vaikais. Tiesiog šalia džiaugsmo visada eina ir rūpestis, kartais ir labai skaudūs išgyvenimai. Apie kuriuos neretai nutylima.
Kodėl?
Manau, vienas iš variantų, kai norima įrodyti, jog viskas gerai, jog mes puikūs tėvai ir viską galim atlaikyt.
Kitas, kai gyvenimas padovanoja lengvesnį kelią, nei tikėjaisi besirenkąs.
Tada irgi regis nėra kuo skųstis, dėl ko dejuot, lieka vien džiaugsmas.
Aš pati ne išimtis. Džiaugiuos ir didžiuojuos savo vaiku.
Tačiau ne visi vienodai stiprūs, ne visų lūkesčiai vienodi. Tai ką praėjau su savo vaiku, nedvejodama praeičiau dar kartą. Bet toli gražu negaliu pasakyt, kad galėčiau tiek, kiek gali kitos dėl savo vaikų. Nesu tikra, ar būčiau tokia stipri. Todėl pastabas, kurių sulaukiam iš labiau patyrusių mamų priimkim kaip mamos perspėjimą „neužsigauk“. Ne blogo linkėdamos jos čia atvirauja.
Man atsitiktinai teko pabendraut su šviežia kelių savaičių mamyte. Kai pamačiau, kokį nepasitenkinimą jai kelia tai, kad vaikas sukioja galvytę, prieš užmigdamas, kad paguldytas į lovą „neišsijungia“, labai stipriai suabejojau jų sėkme. Noriu tikėt, kad klydau.

su viskuo sutinku, bet turiu patirties kad ir seimoje gimes vaikas yra ne to ko tikejaisi arba lauki..tiesiog augi su juo kartu ir priimi ji kaip asmenybe. Visi vaikai serga, visi turi charakteri -visi be issimties, gal tik mes uzdedame kazkokia skraiste vaikuciams kurie atejo i seimas po ju atstumimo savose seimose. As stengiuosi matyti vienodai, pagal amziu.

Galiu paklausti, kodėl neįvaikinate, bet drįstate vadinti dukromis ir nedrįstate globotinėmis? Nesikabinėju, tiesiog įdomios vidinės Jūsų nuostatos

Džiaugiuosi, kad jums tiesiog be skraistės pasisekė, nes kartais jos dėti neprireikia - pati plevesuoja visu gražumu.

Galiu paklausti, kodėl neįvaikinate, bet drįstate vadinti dukromis ir nedrįstate globotinėmis?

Norėčiau paklausti, ar tiek turint patirties, teko susidurti su vaiko nuolatiniu savęs žalojimu. Na taip kiekviena sekundę, vos nusisukus ir tai trunka apie metus, vis silpnėjant poreikiui save žaloti. Kaip manot, ar tai įmanoma patirti įprastinėje (pas mus kol kas įvaikinimas nėra įprastas reiškinys) normalioje nesmurtaujančioje šeimoje. Taip pat polinkio į saviagresiją elementai, visiškas nepilvertiškumas ir kasdieninis darbas su tuo.
Džiaugiuosi, kad jums tiesiog be skraistės pasisekė, nes kartais jos dėti neprireikia - pati plevesuoja visu gražumu.

Galiu paklausti, kodėl neįvaikinate, bet drįstate vadinti dukromis ir nedrįstate globotinėmis? Nesikabinėju, tiesiog įdomios vidinės Jūsų nuostatos, ir tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi sėkmingu Jūsų keliu ir tuo džiaugsmu Jūsų kasdienybėje.