Globėjai ir įtėviai apie viską 2 :-)

Baksnojimą jau pati jauti, ir ko gero yra tam vidinės priežastys, nebuvo jokio asmeniškumo, pati "prisimatavai", išvadas mes kiekvienas pasidarom savas, tavosios - tokios, ir man jos priimtinos, nes tavo. Kaip ir tavo patirtis, priimtina, svarbi, skaitau ir deduosi galvon. Ir man ji nė kiek nemenkesnė, kaip ir nė kiek nemenkesnė kita patirtis - lengvesnė, šviesesnė, kodėl piktinamės ir siuntinėjam kita kryptimim tuos, kurie pasipasakoja kitą patirtį, nei "čia įprasta". Nejauku? Pavydu? Apmaudu? Pikta? Na yra ir kitokia patirtis, yra ir bus, teks susitaikyti.
Dėl antros pasktraipos - manai , jog tai, kur ir kokiu tikslu vaikas patenka iš GN - neturi jokios įtakos? Apsidairyk aplink, ir ne tik į įvaikinusias, globojančias šeimas.



Ir vadinasi šiandien turiu nustot džiaugtis savo vaiku, buvimu su juo nes "rytoj gali būti ir blogiau"... Būtent dėl to šiandiena ir džiaugiuosi, nes kas bus vėliau - nežinau, tik kasdien prašau D neatimti proto ir širdies laiku pastebėti , kad jau kažkas ne taip, o taip pat išminties savo vaikui padėti.

gliuka, paskutinį sykį bandau paaiškinti, kad patirtys priimamos visokios: ir labai teigiama Liūtės, Paragintosios, Šelmosir kitų..., nuo kurių tvirtėjama, sukyla džiaugsmas, noras dalintis. Labai nesinori tiesiog, mano supratimu, negerų žmonių, kurie metą švelnų pūkuotą kamuoliuką, o pagauni - rankos kruvinos nuo adatų.
Dalinkitės PATIRTIMI, labai laukiu, bet nesipuikuokite tuščiai, nevertinkite kitų čia rašančių (labai nemalonu) o užkabintos nesikandžiokite su meilės deklaracija - tik tiek.

sunute, tai ir išsiaiškinom - tau priimtina patirtis ir tai, kaip moka ja pasidalinti rašančių X, Y, Z ir tt., kažkam labiau priimtinas stilius ir patirtis (nors kaip suprantu labiau erzina gebėjimo išreikšti mintis būdas vienas ar kitas) V, J, M ir tt., bet nei vien nei kita nėra dėl to mažiau verta, nes kiekviena ji ir lieka patirtimi, matuojamės ją tiek, kiek mums artima, kike norisi tuo metu.
Dėl antros dalies...aš tada esu tas negeras žmogus. Drįsau pasidalinti tuo, kad įvaikinimas mūsų neišgąsdino, kad mes kaifuojam nuo savo vaiko ir nuo buvimo kartu, ir, kad kol kas netenka spręsti sudėtingų problemų, ir tai ir yra MŪSŲ PATIRTIS (tau - pasipuikavimas, nepriimtina - neskaityk, nesierzink, nesiskaudink, bet nevadink puikybe) bet lygiai taip pat nespjaunu į šulinį. Bet kur tos adatos vistik, taip ir nesupratau.

Gi, suprantu, kad nesupranti...nieko tokio...smagu, kad Tau Pačiai gera . Rašykit, nebeužkabinsiu, tik, paprasčiausiai, nebereaguosiu...tik taip norisi, kad rašytum ne apie abstraktų kosminį kaifą, bet apie konkrečias detales, kurios Tau sukelia pilnatvės , džiugesio jausmus.

"suabstraktinu" ne todėl, kad negaliu, nemoku papasakoti. Tų detalių, iš kurių susideda mūsų pilnatvė tiek, ir kasdien, kad galėčiau viena visą temą vesti (į tai tektų įpinti ir ne tik mūsų mažiausios, bet ir kitį istorijas, nes jos neatsiejamos), bet kai žinai, kad būsi išvadinta apsimetėle, pasipūtėle, kad "taip nebūna", tai gal ir tiek to, o ir nesinori dalintis viskuo su mažiausiomis smulkmenomis, nes be visa kita ko - tai man labai brangu, asmeniška, jautru.
Dar kartą "perisprašau" - išsisšokau, nepataikiau į bendrą temos formatą- atėjau ir drįsau ne paliūdėti, o pasidžiaugti, ir dar kazkaip "ne taip."

Ponia miela, čia jūs stengiatės įgelti kitiems, turintiems tą kitokią patirtį, su vaikais - sužalotais, sergančiais ir pan. Nes jei tokia patirtis, aha "vaikai geriau adaptuojasi, greičiau ugdosi tokiu būdu, kokiais pasižymim mes'. kita narė 'jūs dedate skraistę", užtat ir išlindo alkoholinio sindromo gabaliukas? Aš neneigiu jūsų teigiamos patirties, neneigiu nei Šeimos kaklo, nei Sunutės, nei Arnos nei Deolos ar kitų - pergalių mažų ar didesnių, specifinių problemų, džiaugsmų ir vargų. Ir nebandau savęs statyti kaip pavyzdžio, kad tik mano šilti jausmai gali kažką padaryti, o vat tie ir tos, kurių vaikai labiau pažeisti, silpnesni - atitinka standartą - cituoju " į kokią aplinką vaikas patenka, į pilnavertę ar ne šeimą, kokių lūkesčių, neišsipidžiusių svajonių, kartais savirelizacijos spragų turėdami mes juos priglaudžiame, turime paqtirties ar ne"
pridėkime paminėtąsias skraistes , išskirtinai šiltus jausmus ir turime tobulą Limonadinį Džo.

Manyčiau, viskuo čia niekas nesidalina . Formato kriterijus, manyčiau, vienas - nuoširdumas ir sąžiningumas (nemelavimas) ir tam nebūtina atskleisti visas detales, ypač, jei to nesinori. Šiame "formate" žmonės dalijasi PATIRTIMI: gera ar bloga.

Kaip suprantau - nuoširdu ar sąžininga priklauso nuo to, ar tau įtiko, patiko ar ne... Iš ko sprendi - meluojama ar ne? Nepatiko - vadinasi nenuoširdu, ir netiesa, juk nei tu manes, nei aš tavęs negaliu "patikrinti". Jei jau taip, tai galiu meluoti net ir patį įvaikinimo faktą.

Tikrai taip, cia liecia ir manaja zinute kuomet pasidalinau sekminga savo seimos istorija (na tebūnie sėkminga kolkas, tikrai niekada nežinai kas bus-sutinku).
Sutinku-Jūsų nuopelnai kiekvienai yra dideli.
Sutinku, bet kodel nepriimate tiesiog nuosirdaus pasidziaugimo, kad buna ir kitaip. Juk ne visi vaikai esatys globojami yra tiek daug sveikatos problemu turintys. As sakau, mes su saviskemis per 3 metus neturejome nei saves zalojimu, nei isterijos priepoliu nei kazko panasaus. Sutinku, mums pasiseke, bet kodel as apie tai negaliu su jumis kalbeti...

ne jūsų pasisekimas nepriimtinas, o išvedžiojimai apie išskirtinius savo jausmus beigi globotinių skraistes....

Kelias dienas neskaičiau... Oho, kiek susiginčijote. Kaip jau pavėlavusi į traukinį nusprendžiau pasižiūrėti iš kitos pusės - o kodėl kilo aistros...

Manau pirmoji mintis, kuri užvirė visą diskusiją yra čia - apie skraistę.
Daug metų mąsčiau lygiai taip pat Turėjo praeiti daug metų, paaugti ne vienas pažįstamas įvaikintas vaikas, pasimatyti nuosavo vaiko problemos, turėjau perskaityti ne vieną knygą ir straipsnį kol pasakyčiau - yra specifinių problemų, susijusių su atstūmimu, ankstyva nepriežiūra ir tai jokia skraistė.

Paprasčiausiai nederėjo nuosavos teigiamos patirties apibendrinti.



Sunute, nepyk, bet tai buvo benzinas į ugnį ir tiesioginis konflikto provokavimas



Manau, kad dar vis tik nežinote kodėl Nagi perkelkite tą mintį į kitą erdvę. Krūvos senelių, giminių nepriima biologinių anūkų dėl visokių priežasčių. Galiu pripasakoti krūvas draugų istorijų apie tikrai bio-vaikus mylinčius tėvus ir tų pačių vaikų nemėgstančius gimines. Ir teiginys, kad giminės priima gerai, nes tėvai jaučia šiltus jausmus vaikams pasirodys smarkiai apibendrintas....



Sūnute, toliau provokuoji konfliktą - nepyk. Daugeliu atveju Tavo mintys man labai gilios, tikrai išgyventos ir priimtinos. Bet čia ir dabar paprasčiausiai provokuoji konfliktą, ne konkrektų asmenį, o konfliktą temoje.





Man labai patiko ši mintis. Kieno vaikas nesusidūrė su rimtais sutrikimais (net nesvarbu ar biologinis, ar įvaikintas) - greičiausiai beveik niekada nesupras kokiame pasaulyje gyvena žmonės kurių vaikai turi tuos sutrikimus.

Viena mano svajonių, kuri vargu ar kada išsipildys - tai visuomenės švietimas visais įmanomais būdais apie probleminius vaikus. Baisu, kai tėvai nesuvokdami vaiko sutrikimo prasmės ir esmės renka parašus apie vaiko šalinimą iš klasės. Dar baisiau, kad ne vienu atveju prie to prisideda mokykla bent netiesiogiai - t.y. nesuvokdama kaip tą vaiką integruoti ir netiesiogiai provokuodama tą parašų rinkimą...



Sutinku ta prasme, kad šeimos aplinka turi įtaką vaiko raidai. Čia gi ne Amerika atrasta. O parašyta neskaniai...
Kad ir apie nepilnavertes šeimas... Va mano draugės dukra užaugo nepilnavertėje šeimoje, nes jos tėvelis dar ankstyvoje jos vaikystėje mirė nuo vėžio... Ir kokios išvados? Garantuotos krūvos problemų?
Tiesiog neetiška prikaišioti tokius dalykus nežinant kaip yra iš tiesų. Gal tas pats vaikas jei būtų pakliuvęs į jūsų šeimą turėtų dar daugiau problemų nes būtų bandoma tik auklėti gera aplinka kai jam iš tiesų reikia profesionalios pagalbos.

Ir viena maniškių

Ech.... vėl ta pati virtualaus bendravimo bėda- skaitai teksta ir suvoki pagal taip, kaip jautiesi tą minutę Nesipykim