Įkraunama...
Įkraunama...

Globėjai ir įtėviai apie viską 2 :-)

QUOTE(gliuka @ 2014 06 09, 10:42)
Sveikutės, ir aš pasipsakosiu ta praga, kad prieš porą savaičių suėjo metai kai mažoji kartu su mumis. Galiu tik  pakartoti - negalim patikėti, kad tik metai, mums su vyru - regis kitaip ir nebuvo, paklausti apie mažės adaptaciją (būna, kad dar klausia - "ar jau adaptavosi pas jus?"), suklūstam, reikia labai pasukti galvas kaip ten vistik viskas buvo, ir ar  labai buvo kažko neįprasto...Na, labiausiai įstrigę, kad neprisileido beveik du mėnesius tėčio, bet ir tai manau visiškai suprantama ir normalu - vaikui iki tol nemačiusiam vyrų aplamai...
O dabar jai 2,9m. - auga guvi, nepaprastai imli, savarankiška - pati prausiasi, valosi dantis, rengiasi nuo iki, emocianali (čia kvatojasi balsu, čia jau lieja graudžias ašaras, tempia lūpą iki pasikūkčiojimo, jei, pvz. - tėtis į ją "ne taip pažiūrėjo"), muzikali, skvarbaus proto, nerealios įžvalgos, nepaprastai jautriai jaučianti aplinką, aplinkinias nuotaikas, jautri viskam, kas vyksta aplinkui- ar gėles sodinam, ar laidojam mylimą šunį - į viską reaguoja nepaprastai adekvačiai ir net brandžiai, pastabi, be galo mėgstanti puoštis ir šiaip - viską, kas gražu, traukianti visų, net ir nepažįstamų dėmėsį savo meile gyvenimui ir mokėjimu žiaugtis juo,  kaip, kad pvz. šį šeštadienį važiavom man batų pirkti - tai po kelių minučių jau buvo sulėkusios artimiausios pardavėjos, kol rinkausi, matavausi, mažė jau rinko ir patarinėjo ir kitoms moterims - nešė nenuilsdama, rodė, gyrė - "šitie raudoni, šitie mėlyni su rutuliukais, šitie juodi su drugeliu" ir tt. biggrin.gif , o dar kai tai daro tokia coliukė, tai ir nelieka nepestebėta.
Mergina puikiai vadovaujasi savisaugos instinktu, ir kai tik pamato, kad iš mamos pusės jau tvenkiasi debesys, tai žaibo greitumu skuodžia pas dičkius - brolius ar sesę, į visiško neliečiamumo zoną "kas atsitiko? susipykot su mama?ateik apkabinsiu". Puikiai kalba, taria visus garsus, jau moka pajuokauti ir papokštauti, skaičiuoja iki 10, pažįsta visas apalvas, moka visą mažiaus paskutinės šventės darželio dainų repertuarą, kaip lygiavertė dalyvauja su visais kiemo žaidimuose, dažnai ateina apsikabina, pasako, kad myli.
Kaip bus ateity -pamatysim, dabar gyvenam ir džiaugaimės kiekviena diena kartu, nors būna, kad trūksta kantrybė, tada su vyru keičiam vienas kitą, nes mergina maža to yra ir be galo užsispyrusi, viskas gali įvykti tik po bendro susitarimo, o dar tas nepraeinantis "nenoriu - noriu"...na, niekaip neperkandu, kas čia per metodas ir ką ji mums tuo siekia pasakyti... doh.gif 

P.s. Šeimos kakle, yra to pozityvo, bet kai žinai, kad yra ką tas pozityvas , kad ir šioje temoje erzina, tai ne visuomet ir norisi dalintis, tiesiog paskaitai, pasidžiaugi, kad ir kitiems šauniai sekasi ir tiek.

Labai džiaugiuosi, rodos, kad vaikas jums pasitaikė be didelių problemų, sutrikimų ir kt. Nuoširdžiai džiaugiuosi...
Atsakyti

Mums būtinai reikalavo štampo, kad įsigaliojo.

QUOTE(deola @ 2014 06 08, 09:57)
nereikia.reikia tureti tik teismo nutarties originala.bet ir teismo sprendime turi buti parasyti,kad norit keisti pavarde.nes kitaip jums neleis keisti.

Atsakyti
Sveikos, ta proga parašysiu ir aš. Skaitau jus gal kokie 5 metai, o jau gal kokie trys metai augame seimoje. Ta pacia proga prisiminsiu, kad kai pirma karta cia parasiau, jog turime tokia svajone uzauginti dukryte (tuomet galvojau apie viena), norejome pasidalinti tuo ka turime mes su vaiku, kuriam to truksta. Tuomet sioje temoje buvau nusodinta, kad nezinau pati apie ka kalbu, nezinau ir net neišsivaizduoju kas tai yra ir su kuo tai ,,valgoma". Ir dar daug gavau šioje temoje ,,pylos", tuomet ir nutilau...nesidalinau savo dziaugsmu...
Dabar noreciau apie tai parasyti...
Praejo 3 metai, kuomet i musu seima atejo dvi sesutes... jos musu dukrytes ir musu dziaugsmas. Aisku, kad buna daug ir visko...ir ašarų iš dziaugsmo ir ašarų iš nevilties... bet, mes jas labai mylime ir matome kad jos mums labai daug duoda. Mūsų šeimoje jos įnešė daug triukšmo, sumaišties ir paprasto, pačio paprasčiausio džiaugsmo...žodis mamyte aš tave myliu skamba kasdien ir net nežinau kartais to priežasties. Nežinau ir nereikia, sužinosiu vėliau, tiesiog augu kartu su jomis, mūsų dukrytemis. Teveliui kažkaip kitaip, jos nekartoja apie meile kazdien. na ir tiek to, nesuku sau galvos, jis juk vyras, maziau su jomis praleidzia laiko, maziau jas guodzia ir buciuoja...na nesureiksminu to, nes manau, kad vyrai visi taip..Labai labai džiaugiuosi ir nesureikšminu ( bent jau per šiuos 3 metus) nei vieno jų blogo poelgio, tiesiog dirbame ties tuo, kad vaikams reikia aiškinti, aiškinti tūkstantį ir daugiau kartų, vaikams reikia rodyti gera pavyzdi šeimoje, nes jos labai gretai perima tai ka mato šeimoje, mokiname jas ir mokinames patys...

Ar kazko gailiuosi? Taip gailiuosi tik vieno, kad tai galejome padaryti daug anksčiau, gailiuosi baimiu kurios šiuo klausimu yra apėme daug šeimų. Ir gaila kad pirma karta net ir šioje temoje pasisakiusi buvau gasdinama kaip tai yra sunku ir koks tai žygdarbis..nelaikau to jokiu žygdarbiu-globoti ar ivaikinti vaika, su kiekvienu vaiku reikia gyventi ir mokinti, net ir paciu gimdyti vaikai buna sunkus, ta zinau, nes esu patyrusi, ir globojamos musu dukrytes bent jau kol kas mums nekelia dideliu rupesciu. Jos yra dziaugsmas, ir jeigu tureciau salygas kuriu reikalauja tarnybos (gyvenamas plotas) tikrai galvociau apie musu seimynos gausejima...bet kaip musu seimos draugai sako, manome kad ateityje dar tai įvyks..
Atsakyti
Nuostabu 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(vaikai4 @ 2014 06 10, 07:11)
wub.gif 4u.gif AČIŪ 4u.gif
Atsakyti
Nežinau ar parašysiu taip, kad suprastumėt, ką noriu pasakyt, nemoku taip taikliai išsireikšt, bet pabandysiu. Nemanau, kad kas nors nenorėjo, kad Jūs džiaugtumėtės, ar būtumėt laimingos su savo vaikais. Tiesiog šalia džiaugsmo visada eina ir rūpestis, kartais ir labai skaudūs išgyvenimai. Apie kuriuos neretai nutylima.
Kodėl?
Manau, vienas iš variantų, kai norima įrodyti, jog viskas gerai, jog mes puikūs tėvai ir viską galim atlaikyt.
Kitas, kai gyvenimas padovanoja lengvesnį kelią, nei tikėjaisi besirenkąs.
Tada irgi regis nėra kuo skųstis, dėl ko dejuot, lieka vien džiaugsmas.
Aš pati ne išimtis. Džiaugiuos ir didžiuojuos savo vaiku.
Tačiau ne visi vienodai stiprūs, ne visų lūkesčiai vienodi. Tai ką praėjau su savo vaiku, nedvejodama praeičiau dar kartą. Bet toli gražu negaliu pasakyt, kad galėčiau tiek, kiek gali kitos dėl savo vaikų. Nesu tikra, ar būčiau tokia stipri. Todėl pastabas, kurių sulaukiam iš labiau patyrusių mamų priimkim kaip mamos perspėjimą „neužsigauk“. Ne blogo linkėdamos jos čia atvirauja.
Man atsitiktinai teko pabendraut su šviežia kelių savaičių mamyte. Kai pamačiau, kokį nepasitenkinimą jai kelia tai, kad vaikas sukioja galvytę, prieš užmigdamas, kad paguldytas į lovą „neišsijungia“, labai stipriai suabejojau jų sėkme. Noriu tikėt, kad klydau.
Atsakyti
QUOTE(arna @ 2014 06 10, 09:10)
Nežinau ar parašysiu taip, kad suprastumėt, ką noriu pasakyt, nemoku taip taikliai išsireikšt, bet pabandysiu. Nemanau, kad kas nors nenorėjo, kad Jūs džiaugtumėtės, ar būtumėt laimingos su savo vaikais. Tiesiog šalia džiaugsmo visada eina ir rūpestis, kartais ir labai skaudūs išgyvenimai. Apie kuriuos neretai nutylima.
Kodėl?
Manau, vienas iš variantų, kai norima įrodyti, jog viskas gerai, jog mes puikūs tėvai ir viską galim atlaikyt.
Kitas, kai gyvenimas padovanoja lengvesnį kelią, nei tikėjaisi besirenkąs.
Tada irgi regis nėra kuo skųstis, dėl ko dejuot, lieka vien džiaugsmas.
Aš pati ne išimtis. Džiaugiuos ir didžiuojuos savo vaiku.
Tačiau ne visi vienodai stiprūs, ne visų lūkesčiai vienodi. Tai ką praėjau su savo vaiku, nedvejodama praeičiau dar kartą. Bet toli gražu negaliu pasakyt, kad galėčiau tiek, kiek gali kitos dėl savo vaikų. Nesu tikra, ar būčiau tokia stipri. Todėl pastabas, kurių sulaukiam iš labiau patyrusių mamų priimkim kaip mamos perspėjimą „neužsigauk“. Ne blogo linkėdamos jos čia atvirauja.
Man atsitiktinai teko pabendraut su šviežia kelių savaičių mamyte. Kai pamačiau, kokį nepasitenkinimą jai kelia tai, kad vaikas sukioja galvytę, prieš užmigdamas, kad paguldytas į lovą „neišsijungia“, labai stipriai suabejojau jų sėkme. Noriu tikėt, kad klydau.

su viskuo sutinku, bet turiu patirties kad ir seimoje gimes vaikas yra ne to ko tikejaisi arba lauki..tiesiog augi su juo kartu ir priimi ji kaip asmenybe. Visi vaikai serga, visi turi charakteri -visi be issimties, gal tik mes uzdedame kazkokia skraiste vaikuciams kurie atejo i seimas po ju atstumimo savose seimose. As stengiuosi matyti vienodai, pagal amziu.
Atsakyti
iš dalies pritariu arnai...man, tarkim, sparnų karpymai temoje, pačioj pradžioj, pasiteisino, buvo sunku, dabar vis lengvyn, po beveik 3 metų. Manau, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, mūsų požiūrio. Juk ir realiame gyvenime vienos būna pakvaišusios dėl vaikų, kitos mamos kiek nuosaikiau į viską reaguoja, o ir vaikai visokie būna su įvairiausiom patirtim ir pan. Žinokit, vat dukra ir sūnumi kažkaip nevadiname, kartais, dažniausiai vardais, mažybinėm formom.
Arna, kažkaip tikiu, kad tai naujai iškeptai mamai viskas bus gerai, tik gal ne taip greitai. Mane pradžioje viskas irgi labai erzino, bet po truputuką po truputką.
Atsakyti
QUOTE(vaikai4 @ 2014 06 10, 08:35)
su viskuo sutinku, bet turiu patirties kad ir seimoje gimes vaikas yra ne to ko tikejaisi arba lauki..tiesiog augi su juo kartu ir priimi ji kaip asmenybe. Visi vaikai serga, visi turi charakteri -visi be issimties, gal tik mes uzdedame kazkokia skraiste vaikuciams kurie atejo i seimas po ju atstumimo savose seimose. As stengiuosi matyti vienodai, pagal amziu.

Norėčiau paklausti, ar tiek turint patirties, teko susidurti su vaiko nuolatiniu savęs žalojimu. Na taip kiekviena sekundę, vos nusisukus ir tai trunka apie metus, vis silpnėjant poreikiui save žaloti. Kaip manot, ar tai įmanoma patirti įprastinėje (pas mus kol kas įvaikinimas nėra įprastas reiškinys) normalioje nesmurtaujančioje šeimoje. Taip pat polinkio į saviagresiją elementai, visiškas nepilvertiškumas ir kasdieninis darbas su tuo.
Džiaugiuosi, kad jums tiesiog be skraistės pasisekė, nes kartais jos dėti neprireikia - pati plevesuoja visu gražumu.

Galiu paklausti, kodėl neįvaikinate, bet drįstate vadinti dukromis ir nedrįstate globotinėmis? Nesikabinėju, tiesiog įdomios vidinės Jūsų nuostatos, ir tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi sėkmingu Jūsų keliu ir tuo džiaugsmu Jūsų kasdienybėje.
Atsakyti
QUOTE(Sunute @ 2014 06 10, 15:45)
Galiu paklausti, kodėl neįvaikinate, bet drįstate vadinti dukromis ir nedrįstate globotinėmis? Nesikabinėju, tiesiog įdomios vidinės Jūsų nuostatos
Sūnute,ar jautiesi pranašesnė,nes įvaikinai,ir gavai teisę vadinti sūnais? g.gif Tada paaiškink,kuo skiriasi atviras įvaikinimas nuo globos?Tave privertė,ar pati dėl kažkokių motyvų vaikinai?Kokios tavo vidinės nuostatos?
Aš visada prisistatau kaip trijų dukrų ir trijų sūnų mama.Nes tokia ir esu tongue.gif Jei vaikai mane vadina mama,kaip kitaip aš turėčiau į juos kreiptis? g.gif
Atsakyti
QUOTE(Sunute @ 2014 06 10, 15:45)
Džiaugiuosi, kad jums tiesiog be skraistės pasisekė, nes kartais jos dėti neprireikia - pati plevesuoja visu gražumu.

Galiu paklausti, kodėl neįvaikinate, bet drįstate vadinti dukromis ir nedrįstate globotinėmis?

o taip, tai yra sėkmės dalykas. Kaip ir tai, kad koks nors įvykėlis neiškelia praeities siaubų į paviršių 4u.gif

Aš irgi vadinu dukryte. Vienas tų dalykų, nuo kurių vaikas lydydavosi. ir vardan to koregavo savo elgesį....

Atsakyti
QUOTE(Sunute @ 2014 06 10, 16:45)
Norėčiau paklausti, ar tiek turint patirties, teko susidurti su vaiko nuolatiniu savęs žalojimu. Na taip kiekviena sekundę, vos nusisukus ir tai trunka apie metus, vis silpnėjant poreikiui save žaloti. Kaip manot, ar tai įmanoma patirti įprastinėje (pas mus kol kas įvaikinimas nėra įprastas reiškinys) normalioje nesmurtaujančioje šeimoje. Taip pat polinkio į saviagresiją elementai, visiškas nepilvertiškumas ir kasdieninis darbas su tuo.
Džiaugiuosi, kad jums tiesiog be skraistės pasisekė, nes kartais jos dėti neprireikia - pati plevesuoja visu gražumu.

Galiu paklausti, kodėl neįvaikinate, bet drįstate vadinti dukromis ir nedrįstate globotinėmis? Nesikabinėju, tiesiog įdomios vidinės Jūsų nuostatos, ir tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi sėkmingu Jūsų keliu ir tuo džiaugsmu Jūsų kasdienybėje.

Žinote, aš tiesiog stengiuosi Jus užjausti dėl kylančių sunkumų auklėjant Jūsų vaikus ir man tikrai gaila, kad Jūsų požiūris yra kažkoks kitoks skiriant dukrytes nuo globotinių...užjaučiu, nes iš Jūsų žinutės pajutai dideli pykti, tiesiog del to, kad mes i savo dukrytes žiūrime paprastai, be jokių kaip jūs sakote neįprastų reiškinių. Mums ir mūsų aplinkai įvaikinimas yra tiesiog žmonių pasirinkimas, kuris ties tuo ir pasibaigia. Mums neteko patirti kažkokių priešpriešų iš aplinkinių ar giminių...na mums tiesiog to neteko patirti..nezinau kodel, gal del mūsų pačių atviro bendravimo ir šiltų jausmųdukrytems.
O Jus aš užjaučiu, Jums tikrai sunku.
Atsakyti