Globėjai ir įtėviai apie viską 2 :-)

Negalima. O ypač negalima „dėti į vieną stalčiuką“ įtėvių/globėjų ir tėvų, auginančių „skaudulių turinčius“ vaikus. Nes pirmieji yra vaikų gelbėtojai nuo „skaudžios praeities“, o antrieji „monstrai“ ir „degradai“, vaikus iki tokios būsenos privedę. Kaip bandžiusi ieškoti pasidalinimo ir pagalbos kituose forumo skyreliuose, suprantu, kodėl su tais skaudžiais atvejais susiduriančios mamos ten nelabai pasisako – kokia 20 proc. bus nedrąsių patarimų į temą, kiek įmanoma atsiribojant nuo asmeninės patirties, jeigu jos turima. Ir 80 proc. „sėkmės istorijų „o man tai...“ su pabaiga „... pati kalta, kad pas tave taip“. Dabar tai jumoras. Tikrai nei įkasti nenoriu, nei pati įsižeidžiau, nes suprantu, kad niekas tikrai manęs užgauti nenorėjo. Ir iš viso nėra ko man čia lįsti Pacitavau tik tam, kad parodyčiau, kaip „persiskaito“ tokie žodžiai turint tam tikrą patirtį. Ilgas kelias iki to, kol gali pro tai tiesiog praeiti, nepriimant asmeniškai. Ir kai tai tave jau palietę, praktiškai neįmanoma praeiti nepastebėjus.
Gal tai ir neįdomu, praignoruokit, bet nesinervinkit. Ta „skaudi praeitis“ atsiranda dėl įvairių priežasčių. Kai ankstyvoje vaikystėje nebuvo aplinkos, ugdančios emocinį intelektą ar buvo patirtys, stabdančios ir iškreipiančios tą augimą. Bet yra ir kitokių priežasčių – kaip yra įgimtų fizinių (somatinių) sutrikimų, taip yra ir įgimtų smegenų pakitimų, dėl kurių tas vaikas ką nors sunkiau „įsisavina“, ką nors per greitai „priima“. Jeigu dėl somatinio sutrikimo vaikas neįsisavina geležies, jam diagnozuoja mažakraujystę ir ar skiria vaistus, ar taiko dietą. O ką daryti, jei vaikas dėl įgimtos smegenų sandaros „neįsisavina“ jam skiriamo dėmesio. Atrodo ir glaudi, ir nešioji, ir myluoji, o jis nei mylimas, nei saugus nesijaučia. Kai tai supranti, kai prisiverti patikėti, kad tavo vaikui kažkas negerai, aišku, kad ieškai pagalbos. Bet kol supranti, kol ieškai, bandai, nepataikai, taip ir kapsi tos dienos viena po kitos į „skaudžią vaiko praeitį“ – nuosavo vaiko, niekur nepalikto, neignoruojamo.
Ir jeigu kam nors tenka atvejis, kai vaikas ir įgimtų problemų turi, ir dar „prikapsėjo“ to laiko, kai aplinka buvo žlugdanti, įsivaizduoju, kaip visgi sunku, juoda ir beviltiška tai gali kartais atrodyti. Jūs jau nepykit, kad neturinti nei globotinių, nei įvaikių, skaitau čia. Ir nereikia išvaikyti tų pasisakančių apie bėdas ir kaip su tuo tvarkosi. Nes kartais reikia ir patirties, ir paprasčiausio savęs palaikymo. Kai žinai, kad žmonės randa kelius ir iš sunkesnių atvejų, vadinasi yra vilties.

Pagyvenusi, labai gilus postas Man iš viso atrodo, kad kiekvienas vaikas toks skirtingas savyje, kad tie kilmės ir pradžios skirtumai, tik mažoji visko dalis. O dėl "neteisingo" bio vaiko elgesio ir man kliūna, tik reguoju neskaudžiai, atsidūstu ir sakau: ką padarysi- genai.... O juk auklėjam pagal save, jei tiko tai ką vaikystėje gavom- kopijuojam, jei netiko, darom atvirkščiai, neturim gi tėvystės mokyklos diplomo. Aš pasiutūs buvau, jokių rėmų ir kontrolės nepripažinau, visos taisyklės keldavo tik norą maištauti, todėl namie pas mane palaida bala, jokio spaudimo, ypač paaugliui. Man tinka, mano vaikams tinka, jokių akių drąskymo ir paaugliškų dramų nėra (manau todėl, kad aš galiu atsitraukti ir neprovokuoti) . Mano mamai tragedija- šešiolikmetis rūko ir namie nenakvoja (su sąlyga, kad aš žinau kur jis ir ką ten veikia. O jis žino, kad sulaužius pasitykėjimą ir padarius taip, kaip aš nesielgčiau, tie tūsai baigsis), ateina į svečius ir kalasi jie iki pamėlynavimo Dažnai bėgdavo ir pamokų, bet niekada kieme nepraeina pro malkas nešančią kaimynę močiutę- čiumpa iš jos glėbio tas malkas, o už mokyklinius pietų pinigus mažiams saldainių priperka Man jo dūšia didesnis preoritetas, nei konfliktai su mokytojais- nes to negaliu pakeisti, tik kalbėtis kalbėtis kalbėtis. Ir teisingai elgiausi "nematydama", nes tiesiog su kiekviena diena jaučiu, kad rimsta, išmoksta patylėti, nebeįsiplieskia, pasitempė moksluose ir lankomumas pagerėjo. O jei įerzintą vaiką dar namie dusinčiau elgtis įdealiai? Būčiau dar vienas "durnius: prieš kurį kovoti reikia. Tai čia vienas iš šešių, ir visi skirtingi Ir prieit skirtingai reikia, ir kas vieną nuraminą, tas kitą uždega Mokausi kas dieną.

Na, dėl to ir sakau, kad mes savotiškai praleisim tą adaptacinį periodą, kurio tikėjausi ir laukiau manydama, kad gausim didesnį vaiką.

Pagyvenusi,
Dėkoju

Šelmul, kaip pavydžiu tavo savitvardos...mokausi ir aš kasdien...geri mokytojai

Stengiuosi nesinervinti dėl to, ko negaliu pakeist. Kartais net nebūna sunku. Kartais reikia įšokt į kedus ir valandėlę miškais pabėgiot, kad atauščiau, ale figūrai gerai

Norėjau cituot,bet kol perskaičiau savaitės debatus(?)..........
Labai patiko kursuose globėjų ir įtėvių sugrupavimas.Laimingiausios istorijos tų,kurie nori padėti užaugti ir nieko nesitiki.Mano vaikai nuostabūs.Nedrįsčiau vadinti tobulais,bet labai arti to Nors ir ožių,ir užsispyrimo,ir nesėkmių bendraujant nutinka.Visi keturi labai skirtingi,visus keturis labai myliu.Tas pats su santuoka-gyvenam kartu 18metus,vis dar laikomės už rankų ir bučiuojamės gatvėj o pagiežingos bobos sako,kad tai poza Galiu jas suprasti-kai buvau be galo nelaiminga,sunkiai tikėjau,kad pas kitus kitaip-geriau,meiliau,švelniau...
Nebūsiu taikos balandis,nei katinas Leopoldas.Pastebiu tendencingą kai kurių temos narių puldinėjimą.Kažkada vienos temos guru buvau puldinėjama pati.Atsilaikiau,bet ne vieną ašarą teko nuliet.Nematau reikalo įrodinėt,kad pas mus viskas gerai virš skraisčių ar po jom.Svarbiausia,kad MAN TAIP atrodo.Ir ne mažiau svarbu,kad niekas neįteigs kitaip
Neturiu jokių kompleksų,kad esu globėja,o ne įmotė.Man svarbiausia būti mama savo vaikams.

Liuks, Germine

aš tik žinau vieną, kad virtuali erdvė yra virtuali, o reali dažnokai turi kitą veidą. Neįsijauskite taip į tą virtualybę, nei čia žeistis labai reikia, nei, juolab, ašaras lieti. Aš realybėj nelabai kreipiu į tai kas ką sako, o jau virtualiai tai iš viso. Kai man vyras, tarkim sako, kad aš jį nervinu, tai mano atsakymas būna, kad ne aš jį nervinu, o jis pats nervinasi taip ir čia, niekas nieko neįžeis kol asmuo pats nepradės jasutis įžeistu, įskaudintu ar pan. Realiai, tai dabar čia kažkoks bobų turgus, kažkokie bereikšmiai 'santykių aiškinimaisi' prasidėjo labai nukrypstant nuo esmės. Nei čia yra kietų, nei kietesnių, nei laimingų nei laimingesnių, kokie jaučiamės tokie ir esame
Tarkim, šiandien vaikus lydėjau iki autobusiuko, pakeliui bala. Spėkit iš vieno karto ar Jonė su basutėm ir baltom kojinaitėm neįžengė į balą? Aišku, kad įžengė. Sunervino. Bet ne ji sunervino, o aš susinervinau, nes toks jau mano būdas Ir dažnai aš taip susinervinu, ir moralų paskaitau, alia vis tiek vaiks ateina ir meilėj prisipažįsta. Dabar ji dažnai galvoja jau apie jų atsiradimą pas mus, kasdien vis koks klausimas pareina. Kurią dieną klausė ar man gaila kitų vaikų, kurie liko gyventi visą laiką su auklėtojom. Tai atsakiau, kad gaila, nes vaikai turi augti su mama ir tėčiu namuose, o ne su auklėtojom.O Mažius labai domavosi kada jam pradės augti plaukai pažastyse, tai kai pasakiau, kad ne tik pažastyse užausgs, o ir kitur, tai kad pradėjo žvengt, raukytis, fuuuukintis ir toliau klausia, o tai kada

Šiandien pargrįžom nuo jūros, nekoks oras pakliuvo, apie +15 lietuviškas toks vnž. Gerai kad berniukam buvau paėmus lietaus rūbus o mergaitėm sakė nešalta maudytis.. nu nešalta tai nešalta , svarbiausia visi sveiki.

gėda net ir pasakyt.. pirmąjį ramų pusvalandį leidžiu prie SM... pasiilgau, daug visko prirašėt, įvairiai taip hehe.
Šelma, kaip gerai, kad turiu tavo kontaktus, nes paauglystė ateina, būna, netikėtai.

Paragintoji rašė apie emocinį intelektą, labai rekomenduoju mano keliskart skaitytą - D. Goleman "Emocinis intelektas". Daug dalykų supratau apie savo vaikus, save, savo lūtą dar seniai, seniai, kai mergaitės buvo mažos.

Manau man labai padeda tai, kad jau auginau tokį trejetuką, tokio amžiaus vaikus, savo bio mergaites. Tiesiog aš ramiai labai reaguoju į vaikų "ožius" ar judrumą ar lipimus į balas/medžius/purvus. Gi .. smagu, man po šiai dienai yra smagu į medį įlipti. Viskam savas laikas ir savi rūbai.

Papasakosiu realią vakardienos "bėdelę" . (baisiai juokinga) Situacija tokia dvylikametė ir keturmetis sprendžia LOGICO PRIMO užduotėlę kartu, brolis daro, sesė padeda. Dvimetis (beveik trimetis) prieina ir nori ištraukti iš rankų lentelę keturmečiui, tas neduot ir brūkšteli vienu pirštu per skruostą mažiui. Šis bliaut ir per ašaras aiškint - brolis muuuušė, mane muuuušė, eidamas nuo kambario iki virtuvės taip įnirtingai rodo, kaip baisiai jį brolis mušė, kad iki manęs jau ateina raudonu žandu beigi snagliu iki kelių. Aš ašku baisiausiai pasipiktinus tokiu smurtu šeimoje lekiu aiškintis kas nutiko, bet visa laimė sesė kaip koks liudytojų apsaugos programos dalyvis išaiškina tuojau visą tiesą. Mažiui taip patiko matyt mano reakciją, kad dabar visi kas tik tą pat sekundę nepuola jo noooooorų pildyt jį muuuuuuuuuuuša baisiai .
Tai va, o ką darom? ogi nieko, visi dideli žmonės namie ir kaminystėje (mano mama ) informuoti, ir kai mažius sako muuuuuuuuuuuušššššššššššššėėėė sakom, jo ane.. nu ateik apsikabinam, gal einam ką paveikt įdomiai. Prognozuoju šitai "bėdai" apie savaitę gyvavimo laiko, paskui bus kita , tada dar kita, tada ateis netikėtai paauglystė ir tada jau ... važiuosiu į kursus, į Zarasus manau reiks traukt.

O jei rimčiau tai, rudenį mano beveik šešiametis žygiuos jau į paruošiamą klasę, vat tada reikės budėti, kad atskirt kur jau (ar jau) reikia pagalbos.

Tikriausiai būsiu užpulta už neišmanymą ir apibarta,kad neskaitau temų,bet viską perskaičius vis tiek norisi paklausti.. Ar yra kokia nors galimybė įsivaikinti arba pasiimti globon vienai moteriai,neturinčiai ir neketinančiai turėti vyro?

Ačiū

Yra.Asmeniškai pažįstu ne vieną.Sėkmės Kantrybės Ačiū

O Liūtukas nelankė darželio?


Taip, tik būsit vertinama priekabiau.


Braškė savaitgalį išmoko važinėti dviračiu. Dviem ratais. niekaip nepavykdavo, o va čia - viens ir yr.
Kažkoks staigus fizinės raidos proveržis - kamuolį viena ranka pradėjo mušinėti sėkmingai, dviratis įvaldytas, lieka tik išeit atostogaut man ir užsiimti mokyti plaukti be pagalbinių priemonių. Nors suprantu, kad lašiniai kelia, ne kaulai