Būdama visai vaikų (9-10 metų),žinojau kad mama tapsiu anksti,kad pastosiu nuo mylimo žmogaus,kad viskas bus gerai.Bet kaip liudna nebutu,tik pusę mano norų išsipilde...Paauglystėje (pradėdant maždaug nuo 12-13metų) buvau labai pasikelusi mergytė.Niekada neatrodžiau savo metų,visi sakė kad atrodau daug vyresnė.Buvau ir esu pakankamai graži ir patraukli.Labai daug vaikinų norėjo su manimi draugauti,buti pora,bet kaip juokinga tai neatrodytu,išsirinkau ta,kuris nebuvo nei gražus,nei patrauklus,paprastas vaikinukas,metais vyresni už manę.Taip,draugauti su berniukais pradėjau gan anksti nuo 14 metų.Jaigu rimtai,dabar norėčiau atsukti laika adgal,ir jaigu tik tai butu įmanoma,tikrai nepradečiau šios draugystės,nebučiau pasikelusi,o pasirinkčiau visiškai kitą kelią...Po kažkiek laiko,mūsų meilė tapo labai stipri (taip man atrode,kaip buvau aždaug 15metų) o dabar tai pavadinčiau tiesiog sužavėjimu.Aš tikrai išsivaizdavau savo gyvenimo be jo.Man kartais buvo net baisu pagalvoti,kaip aš gyvensiu,jaigu jis nebus šalia???...Kažkaip taip atsitiko,kad po dviejų metų draugystės pradėjome gyventi kartu.Man dabar sunku pasakyti,kieno tai buvo noras mano ar jo,o gal mūsų abėju...Gyvenome kartu su jo tėvais,dideleme name.Labai dažnai galvojau,kad štai mano vaikystės svanojės pildosi...
Pastojau visiškai netičia (jaigu galma taip tai pavadynti). O nuėjau pas ginekologe tik tam,kad pasitikrinti ar viskas gerai,nes nesulaukiu mmm (man ankščiau tai yra buvę pakankamai dažnai,tad apie joki neštuma net nepagalvojau).Gydytojos ištarti žodžiai-'Deimantė,vaikeli,tu neščia' Mano gyvenima pakeitė aukštyn kojom.Man buvo daug baimės.Aš tikrai nesitikėjau kad 17 metų pastosiu,tapsiu mama.Mano rankos drebėjo,nežinojau kaip pasakyti vaikinui,tėvams kad laukiuosi.Sunku buvo išsivaizduoti kokia bus ju reakcija,ar tėvai ir toliau norės su manim bendrauti.Per kelias minutes pati sau uždaviau šimtą klausimų į kurius atsakyti negalėjau,tesiog nežinojau atsakimo.Tada man buvo mano gyevnimo egzaminas kuri aš tikriausiai neišlaikiau.Nežinau kokiu budu,bet atvažiavau pas savo geriausia draugė,papasakojau jai savo situacija.Ji pamokė mane kaip turečiau pasielgti toliau
Po draugės nuvažiavau pas tėvus ir bandydama šypsuotis (nors tada labai norėjau verkti) pasakiau kad esu neščia.Tetukas mano pasižiurėjo į manę ir nuėjo parukyti.O mama atsisedo ir pradėjo kalbetis su manimi apie viska.:Mano vaikystė,pauglystė,mūsų šeimos gyvenima.-Taip atvirai su mama nebuvau nei karto kalbėjusi....Apsidžiaugiau kad tėvai neliepia darytis aborto (už tai esu labai jiems dėkinga). Atvažiavusi namo (pas drauga) nenorėjau nei su kuo kalbėtis,užsidariau kambaryje ir žiurėdama į dangu,žvaigždės galvojau apie tolimesnį savo gyvenima.Negalėjau susikaupti,pasakyti draugu kad laukiuosi.Bet nakti,atsikelusi ne iš to ne iš šio pažadinau drauga ir tiliai,tiliai pasakiau-Aš esu.......neščia.Draugas nieko man neatsakė ir tesiog tiliai,be skandalo išėjo miegoti į kita kambari.Tada supratau kad aš jam nereikalinga,jau nebe įdomi,kad tesiog pasinaudojo.Visa likusia nakti praverkiau į pagalvė...Ryte kai jo tėvai išvažiavo į darba,o aš ruošiausi į mokykla jis iždrįso prieiti prie manęs ir tiesiai švesiai pasakyti-'Aš daugiau tavės nemyliu,atlaisk' . Surinkau tesiog savo daiktus ir išėjau.Kur turėčiau ėjti? Žinoma,kad pas tėvus,daugiau aš niekam nereikalinga...Tada taip ir pasilikau gyventi pas tėvus.Mano arbuziukas augo ir mano dukrytė puikiai vistesi.Labai buvau laiminga,kad palikau vaikėli,taigi turiu dabar dėl ko gyventi
Daugėlis giminaičiu,draugų 'atsisakė' manęs,dėl to kad esu neščia..Nesuprantu iki šiendienos jų elgesio.Ne žmogų gi užmušiau,o tesiog pastojau.Kiemo bobutės taip pat apkalbinėjo.Bet nelabai ir kreipiau į jas dėmesio.Kalba,reiškia turi ka apie manę pasakyti.Vasara,kaip pilvukas po maikę buvo jau gerai matomas sutikau ta savo 'drauga' su kita mergytė (man tada jos pagailo,kad neduok D ir ji pastos o jis vėliau gi taip pat su ja pasielgs kaip pasielge su manimi).Jis tada net nepasisveikino,o praėjo žiurėdamas į mano pilva,o pilve gyvenančia dukrytė.....Rugsėjo pirmaja diena į mokyklos šventė atėjau su pilvužiu,kuri jau nekaip negalma buvo paslepti nuo mokytojų,moksleivių.Kai kurie mokytojai buvo labai net šuokiruoti,o kiti regavo visiškai gerai,kelios net priėjo ir paklause kas gyvena namelyjė.
Per mokslu metus pilvužiukas paaugo ir gan stipriai,rytais net kartais į mokykla atsikėlti buvo sunku,bet dariau tai dėl savo dar negymusios dukrytės
Gruodžio 24 d.-Vakarė atvažiavo pas mūs svečiu,visi kartu atsisėdom prie stalo juokaudami,kad tuojau pradėsiu gimdyti
Bet taip jokių gimdymo požimiu ir nesulaukiau 
Man gimdymo data buvo nustatyta sausio 5diena,tad ateinančia savaitę nusprendžiau pralaisti pas močiutė,galbut naujuosius ten pasitykti.Nuvažiavus ten gruodžio 26diena pajaučiau tokius nestiprus nugaros skausmus,galvoju,aj tesiog suskaudėjo ir tiek.Na ir žinot gal du-trys kartus skausmai pasikartojo ir viskas.Tas kėlias dienas kiek galėjau tiek padėjau močiutėi su namu ruoša.Susitariau su tėvais kad namo manę pasiims sausio pirmaja diena,nusprendžiau naujuosius atšvesti kartu su močiutė....Gruodžio 31 diena ryte vėl pasikartojo tie nugaros skausmai.Galvoju aj,vėl tas pats š**as,paskaudės ir viskas.Kur gi čia? Aha,skausmas kas 15-20minučiu kartojasi,močiutės nenoriu dar gazdinti,tai kažkaip kenčiu tuos skausmus.Išėjusi į lauka vos iki WC daėjau,pakeliui dar 'apsiusiotis' (vandenis nubėgo) spėjau.Išsigandau labai,nes kažkaip nesupratau kas vyksta.Paskambinau mamai ir sakau kad tikriausiai šiandien gimdysiu.Mama nepatikėjo,galvoju kad juokauju,bet kaip dar karta pakartojau tai apsiverkusi,patikėjo ir po 20minučių buvo pas močiutė kieme.Suvogdama,kad šiandien tikriausiai gimdysiu,apsiverkiu,nes bijojau gimdymo kaip vėlnias križiaus.Atvažiavus į Trakų gimdymo namus,nenorėjau lipt iš mašinos,nes tik išsivaizduoti galėjau kas manęs laukia.Bet dėl dukrytės viska galėjau padaryti...Guliu jau ant stalo.Žinau kad atsidarimas 4cm,tikriausiai mano mažylė dar neskuba gimti.Niekas nesiulė apiduro,o aš apie ji visiškai pamiršau,tad skausmus kentėjau.Vėliau gydytoja liepė padaryti man echoskopa,nes gali buti kad vaikas atsisėdo.Ir akurat,vaikas sėdi.Ekstra sutaria man daryti cezario pjūvi,mano mama turėjo pasirašyti duokumentus,kad sutinka kad manę operuotu.
Atsibudusi,šalia savęs pamačiau mama,kuri laike manę už rankos.Pirmi mano žodžiai po narkozės buvo-Mažytėi viskas gerai? Mama su šypsena atsakie man-Taip,sveika anukė turiu.Vėliau pamačiau savo dukrytė,ji buvo ir yra labai panaši į savo teti.Graži,miela,maža klacka.Kaip vėliau sužinojau,mergytė gimė 15:20. 3,780kg ir 54cm.Naujuosius kartu su dukrytė sutikome jau palatoje,iš lovos stebėjome saliutus.Gyvenimas vėl atsistojo i savo vežias.Maža mergytė pakeitė mano gyvenima jau antra karta
Esu laiminga jauna mama ir man nieko daugiau nėreikia,ko reikėjo jau turiu šalia šavės-Tai mano dukrytė
Mano naujųjų metų stebuklas.Mano ir tik mano.
Žinau kad bus čia žmoniu kuriems nepatio mano istorija,kad kaip čia taip -Nepilnametė ir jau mama.Arba o kur tavo tėvai žiurėjo? Taip iš vienos pusės jūs busit teisus.Bet iš kitos,čia yra mano pasirinkimas,mano gyvenimas
