Krikščioniška šeima IId.

Kažkaip visai netyčia pas jus užklydau......
bet sako, kad nėra nieko be priežasties
perskaičiau viska, paverkiau, kartu su jumis pasidžiaugiau, ir pasijutau fantastiškai, kad radau vienminčių...
Mano mergautiniai metai irgi prabėgo važinėjant į Taize, minant Vytautinės ir Jėzuitų slenkstį, o kur dar Gyvieji Akmenėliai, pranciškonai .... ach tie gerieji prisiminimai
kas liko dabar? dabar širdyje stengiuosi išlaikyti gyvąjį Dievą, sunku, bet tik tai mane gelbėja visoje rutinoje. Mano vyriškis irgi iš to paties ratelio, tai mūsų mintys sutampa, o ir suklaupti pasimels kartu galime. Bet kai įsiveli į visus darbus, tai tik spėk bėgti, vaikų daug (nežinau kodėl man neduoda užrašyti mano penktojo?), tėtį matome tik vėlai vakarais, tai man belekiant tarp jų visų tikrai kantrybės nebelieka
o tai skaudžiausia, kad nesugebi laikytis pagrindinio meilės įsakymo.
labai noriu rekolekcijų, nuvažiuot pas Akmenukus, o kur dar Taize(geriausia mūsų klausoma muzika kasdien) daug kas riboja, taip ir sėdim savo sultyse.

Todėl ir apsidžiaugiau kai radau Jus, ar priimsit

Žinoma, sveika prisijungusi

Penkta vaika įrašyk toj pat eilutėj kaip ir ketvirtas

Labai smagu, kad mus radai kEdita
Sauni jusu seimynele

Sveikutės!

Ką tik vedžiojau šunį miške. Taip tamsu, tai ką daugiau veikt... Einu ir galvoju. Ir kilo man tokia idėja. Bet būtų gerai jūsų nuomonės paklaust ir pasitart. Juk jau mažas mūsų kolektyvėlis susidarė.
Kita savaitė paskutinė prieš Kalėdas. Ar nebūtų gerai, jei mes susiorganizuotumėm ir kažkam, visai nepažįstamam padovanotumėm Gerąja naujieną. Na, tiesiog galėtumėm atidaryti naują temą, kurioje surašytumėm savo liudijimus, kodėl pasirinkome krikščionišką kelią. Rašytume nuoširdžiai, be kitų religijų išpažinėjų ignoravimo. Gal tai būtų mūsų dovana tam , kuris , galbūt, ilgai laukia tokių žodžių, bet jų nėra... Gal mūsų širdies šiluma būtų geriausia dovana Kristaus Gimtadienio proga? O ir mes pačios pasistiprintumėme viena kitos patirtimi sprendžiant įvairias gyvenimiškas problemas. Tai neturėtų būti knaisiojimasis po kažkieno gyvenimą. O gal neverta? Sakykit drąsiai, taip išvengsime bereikalingų temų šiame forume. Gal tai daryti reiktų krikščioniškuose puslapiuose? Teko skaityti liudijimų ir šioje temoje, bet jie kažkaip pasimeta diskusijų jūroj, ir žmogui juos sunku rasti. Padiskutuokim, mergaitės. Gaila, vyrai neaktyvūs...

Jei kas ryžtumėtės, manau, būtų gražu, bet įtariu, kad pati neprisijungčiau - pernelyg aršus šis forumas. Arba gal aš perjautriai reaguoju į kritiką. Liudijimas yra liudijimas ir taškas, o ne medžiaga diskusijai. Nesinorėtų, kad tai, ką papasakoti nėra tas pats, kas pašnekėti apie orą, būtų išmėsinėta po gabalėlį ar suniekinta...


Sveika prisijungusi, kEdita.

Džiaugiuosi, kad kEdita mūsų tarpe. Taip pat labai apsidžiaugiau, kad ji net 5 vaikučius augina. Paminklą tokioms mamoms šiais laikais reikia pastatyti. Tikra šaunuolė!
Smalsute, pritariu Tavo mintims. Ir aš dėl tų pačių priežasčių suabejojau, ar verta skelbti liudijimą... Nors jis seniausiai paruoštas, bet labai intymus. Galvoju, ar tikrai čia ta vieta, kurioje tai reikėtų padaryti...

Brangiosios, psiūlymas būtų labai jau krikščioniškas ir geras, juk mums ir liepta eik ir liudyk savo tikėjimą, manau kad visos tai ir darome liudydamos tai savo visu gyvenimu, nors kartais tai nelabai pavyksta, bet juk dar ir dar kartą stengiesi.
O dėl viešumo, tai sakyčiau lengva yra liudyti, kai esi tarpe savų žmonių kurie tave supranta, truputį bijočiau tai daryti.
Bet kai pagalvoju, jei nuo mano liudijimo kas nors pasikeistu nors vieno žmogaus gyvenime..... ką tada daryti?????

Dar noriu pasakyti, kas visą savaitgalį gyvenau keistu jausmu, prie kompo prieiti negaliu, o taip noriu sužinoti ką jūs rašot. Ačiū Jums kad esate.

Šitam forume aš tikrai nerašyčiau Tai perdaug intymu..

Aš sau viena galvoju-juk Biblijoje pasakyta, kad ne sveikiesiems reikia daktaro, o ligoniams. Kas iš to, jei liudisime bendraminčių, jau atgimusių žmonių, rate? Aišku, bus nauda: jie gali pasistiprinti ir sutvirtėti Kristuje. Bet juk pasakyta, kad skelbti pirmiausia reikia netikintiems... Pritariu, šiame forume maža tolerancijos. Bet gal tai būdas išbandyti savo tikėjimo tvirtumą? Kas iš tokio krikščionio, kuris bijo praverti burną ir paliudyti tai, kuo tiki ir išpažįsta? Juk prisimenate Petrą, kuris pabūgęs 3 kartus išsižadėjo Viešpaties? Aš patyriau savo kailiu, kad kito paliudyti žodžiai ilgam įstringa į širdį. Aišku, jei ta širdis atvira ir ieškanti, o ne užkietinta. Man įstrigo mano mielos draugės pasakyti žodžiai, kai aš jai prisipažinau, kad nedrįstu paliudyti ar viešai išpažinti kuo tikiu. Tokiam žingsniui reikia dvasiškai ,,užaugti'. Tai padaryti yra sunku. Draugė man tada atsakė: ,,Jei tavęs tavo artimas žmogus paklaustų, ar gali supažindinti su Jėzumi, aš jo ieškau, man sunku ir reikia Jo pagalbos, bet nežinau, kaip Jį rasti. Argi tada išsigintumei ir apsimestumei, kad visai tokio nepažįsti?" Juk ir gyvenime, kai draugas prašo supažindinti su jums pažįstamu žmogumi, jį supažindiname? Šitie pamąstymai, skirti daugiau man pačiai. O jūs kiekviena pati pirmiausia turite ištirti savo širdį ir nuspręsti, ką daryti. Krikščionys tuo ir skiriasi, kad reikia priimti kiekvieną, nors ir netobulą, bet su meilę. Moralizavimas - menkas pagalbininkas. O liudijimui, manau, jokių papildomų komentarų ir nebereikia. Tai medžiaga pamąstymui, o ne nosies kaišiojimui į detales. Juk Biblijoje pasakyta, kad sėjėjas sėja, nesirūpindamas, į kokią dirvą nukris grūdas. Jo pareiga - sėti. Argi mes esam tie grūdai, kurie sudygę erškėčiuose, ar ant uolos, ir silpnos mūsų šaknys? Ar tie grūdai, kurie sudygę derlingoj dirvoj, ir turi stiprias šaknis? Jaukaus vakaro!

Viskas labai teisinga, Šaltanose, bet Biblija moko ir nemėtyti perlų kiaulėms... Nelaikau šiame forume kiaule nei vieno užklydusio, bet tikiu, jog kas ieško, randa ko ieškojęs ir nebūtinai čia. Be to, panaši tema jau kaip ir yra - "Dievas jūsų gyvenime". Žinoma ten nuomonių galima rasti įvairiausių, bet krikščionio tikslas juk ir nėra šiltai bei patogiai užsidaryti tikėjimo brolių ir sesių rate. Nemanau, kad liudijimui tikrai reikalinga atskira tema, kuri būtų tendencingai krikščioniška ir lankoma vien krikščionių.

gal jus man galit paaiskinti. jei vienas sutuoktinis yra provoslavu ,o kitas kataliku tikejimo, ar jie gali buti kriksto teveliais ? gal reikia buti abiems krikstytiems?

Manyčiau, kad gali. Bet nenoriu suklaidinti, geriau palaukim kol kas nors tikrai žinantis parašys.