Ar planuoti kelionę valandų tikslumu, ar iš anksto rezervuoti gyvenamąsias vietas, priklauso nuo pačio žmogaus. Galbūt tam gali turėti įtakos ir vaikų, jeigu yra, amžius. Tikriausiai dauguma, keliaujantys su mažais vaikais, jaučiasi ramiau, kai iš anksto žino, kur apsistos.
Asmeniškai man, planavimas sugadintų didžiąją dalį kelionės žavesio. Ilsėdamasi nenoriu nieko planuoti, nenoriu įsisprausti į jokius rėmus, nenoriu žinoti, kad vakare privalau būti miestelyje A, jeigu pakeliui man labiau patiko miestelis B ir aš noriu likti jame.
Keliaudama niekada neplanuoju jokių lankytinų vietų, nes daugumoje didesnių miestelių galima rasti informacijos centrą turistams, prisirankioti lankstinukų apie įdomias vietas, o dar geriau - išgirsti daug vertingų vietinių žmonių patarimų ir rekomendacijų. Daug paprasčiau viską spręsti vietoje.
Keliaudama mėgstu bendrauti su vietos gyventojais. Patikėkite, tokių vietų parodo, kur joks turistų informacijos centras nepasakys ir jokiame interneto tinklalapyje nerasite.
Pamenu vieną vasarą Katalonijoje (tema apie Kroatiją, bet noriu tiesiog iliustruoti konkrečiu pavyzdžiu) sėdėjau su vyno taure ir planavau rytojaus dieną vartydama visokius lankstinukus. Ispanai labai komunikabilūs, per vakarą susipažinau su visais kavinukės lankytojais ir jos savininku. Jie tiek prisijuokė iš tų mano lankstinukų
Ir tokių vietų užrodė, kad nepamiršiu niekada
Kitą dieną ir sraigių prisivalgiau, ir su vienuoliais, prižiūrinčiais
Torres vynuogynus, susipažinau. O būčiau ėjus į kažkokią turistų numindžiotą pilį
