Auklė - daugiau naudos ar žalos?

Jau kuris laikas šiame forume vienoje ar kitoje temoje vyksta diskusijos apie tai, ar išvis verta samdyti auklę, gal geriau mamoms pačioms sėdėti su savo vaikais. Buvo rašoma ir apie psichologines vaikų, paliktų auklėms, traumas. Labai prašau ir kviečiu apie tai čia padiskutuoti.
Pradėti šią temą pastūmėjo minėtosios diskusijos, juodųjų auklių sąrašai ir mano pačios pokalbiai su pretendentėmis į aukles. Neseniai kaip tik vykdžiau atranką - ieškojau savo mažyliui auklės. Žinau, kad kitaip negaliu - privalau eiti į darbą, o savo žmogutį palikti svetimam žmogui... Bet mane nustebino dirbusiųjų auklėmis pasakojimai, kuriuos šiek tiek čia ir pacituosiu. Mano noras buvo kelias savaites pratinti auklę prie vaiko, papasakoti apie įpročius ir t.t., kad galėčiau ramiai palikti juos vienus. Buvo auklių, kurios tuo labai apsidžiaugė, nes dažnai joms tekdavo pradėti dirbti be jokio pereinamojo laikotarpio - vienas- du susitikimai ir ji jau lieka su vaiku... Įdomu, ką galvoja mama, taip greitai palikdama savo vaikutį kažkam? Dar vienas mane nustebinęs dalykas - auklių darbo valandos. Su mažais iki 3 metų vaikais kai kurios dirbdavo po 12 valandų per dieną, nemažai auklių po darželio didesnius paimdavo ir būdavo iki 23 val.vakaro... rašau nemažai, aš kalbėjau su kokia 20, tai mano pastebėjimai iš tokio kiekio. Dar pastebėjau, kad auklės (dalis jų) gerai supranta vaikų psichologiją ir moka su jais užsiimti, bet jų manymu tėvai turėtų daugiau laiko praleisti su savo vaikais...
Tai vat ir klausimas - gal tie patiriantys traumas vaikai daugiausia ir yra iš "darboholiškųjų" tėvų aplinkos?

čia labai nuo daug ko priklauso,priklauso nuo mamos ir tėčio,kurios ir samdo auklę požiūrio į šitą darbą ir į žmogų kuris tą darbą dirbs,kad auklė-guvernantė,va kažkas tokio esant lietuviškom ekonominėms sąlygom turi būti.Auklės turėtų žinoti konkrečiai kiek valandų jos dirbs ir kas sudarys tą jų darbą,jei lavinimas tai koks,ir kokia kryptim,ar tai tik priežiūra,a tai ir lavinimas sportinia kryptim,ar tiesiog ruošimas mokyklai,o mamos ir tėveliams svarbiausia nepamiršti,kad ne viską vaiko lavinime ir ugdyme,turi atlikti viena auklė.Negalima tos bambagyslės nutraukti su vaiku per anksti.Jeigu turi vaikų ir nat nuostabiausią auklę,vistiek turi jausti ir savo poreikių ir galimybių ribas.Suprantamas noras dirbti,o kitą kartą ir galimybės nėrra nedirbti,bet nelabai suprantu dar ir norą linksminti bent tris kartus per savaitę iki vėlumos,paliekant vaikus auklės atsakomybei,ryte pakelti-vakare pamigdyti.Viskas turi būti tuose sąntykiuose subalansuota.Nežinau,bet man skamba kartais juokingai,pareinu iš darbo,tai ką aš dar turiu virt-auklė tada ką veikė???Mielosios,bet ir auklė parėjus namo turės virt,ir savo vaikus susižiūrėt ir išsiauklėt,jai tai ne kitaip.Nu kai ko mes negalim suversti savo gyvenime kitiems.Optimaliausia būtų ,jei auklė pas jus dirbtų tik jūsų darbo valandom,visą kitą laiką savo problemas spręstumėt pačios,kartu su savo atžalom.Noriu pasakyti,kad nekritikuoju nė vienos,tai yra jūsų gyvenimas ir jis jums priklauso,kiekvienas statosi savo prioritetus kokios tik išmano,nu ir tai yra šventa teisė.Bet viena yra aišku,kad auklę reikia gerbti,niekada neaptarinėti jos vaikui girdint,neklausinėti vaiko ką darė auklė,pasakoti ir nurodinėti vaikui kur auklė klydo,ir kaip jis galėtų jos neklausyti.Niekada negalvoti,kad aklė kažkuo žemesnė už jus,nieko panašaus ji ne žemesnė,ji yra nu jei netinka kam auklė ji yra jūsų vaiko pedagogas,net jei ir neturi tokio išsilavinimo,bet ji dirba būtent tokį darbą pas jus.Ir aišku būtų labai gerai,kad ir vaikas žinotų,ką jis veiks su aukle,tik su aukle ir tik su mama.Žodžiu jeitrumpai,jei vaikkas nebus permestas,kartu su visom mamos pareigom tik auklei,viskas bus gerai.Šiaip jau būtų gerai,kad visokiose agentūrose kurios siūlo tėvams aukles,veiktų ir kokie nors bent jau trijų mėn. kursai,toms auklėms paruošti,nors kažkiek,dar geriau -pusės metų.

As irgi pradejau galvoti apie tai, kai jau pas mus dirba aukle, kai siek tiek atsikvepiau ir savotiskai darbe pailsejau bei iseidama i darba pamatau, kad mano dukrytei taip reikai manes . Ar verta vaika palikti svetimam zmogui? Juk tiems maziukams dar taip reikia mamos! Nesvarbu, kokia gera aukle beatrodytu, ji neatstos tos silumos ir meiles vaikiukui, kuri duoda mama. O apie darzeli isvis nekalbu... Ar mes ne per daug sumokam: dazniausiai atiduodame didele dali savo atlyginimo ir dar skriaudziam savo atzaleles palikdami. Kartais, zinoma, nera iseities, jei geras darbas ir nesinori jo prarasti... Bet ar yra kas brangiau uz musu atzaleles, ju laimingus veidelius?

Sunku pasakyti. Juk gali ir mama vaika auginti iki triju metu ir vaikas nebus itin laimingas, jeigu ji rupinsis namais, buitimi ir daugybe kitu darbu, labai mazai skirdama laiko vaikui. O budamas su aukle jis sulauks daug demesio. Ir gali buti atvirksciai. Su aukle bus nelaimingas.
Sakoma, kad vaika lengviausiai pripratinti prie naujo zmogaus, siuo atveju aukles, iki 8 menesiu amziaus. Vaikas patiria maziausiai streso. Kuo veliau atsiranda svetimas zmogus, tuo skausmingiau vaikas reaguoja.
Kitas variantas - koki menesi vaika pratinti prie aukles, mamai esant namuose.
Ir vis tik reiketu rasti kazkoki "aukso viduriuka". Tevai negali nedirbti. Taip jau yra. Taciau juk yra savaitgaliai, atostogos ir galu gale vakarai, jeigu tevai grizta anksciau is darbo (na pvz:. kokia 18 val.). Reiketu to demesio bent minimaliai skirti vaikui, su juo pazaisti, pakalbeti arba tiesiog pasedeti apkabinus, jeigu jau nera jegu.

manau, kad mama pati turi pasirupinti savo maziuku, as niekad gyvenime nepatikeciau savo vaiko svetimam zmogui prisiskaicius tokiu dalyku pradeda atrodyt, kad geru aukliu isvis nera nors pati ja dirbau 4 metus, ir net neisivaizdavau kokiu buna aukliu kol neperskaiciau bloguju aukliu saraso, plaukai ant galvos pasisiause aisku, neskaiciau baltojo saraso, gal geruju auklyciu yra daugiau

Panašu, kad vieno atsakymo nėra ir reikia eiti į kompromisus su savo sąžine ir jausmais. Palikti kad ir geram žmogui savo vaiką vis tiek gaila, dar gailiau, kad ir tas žmogutis nenori likti be mamos dėmesio. O jeigu dar yra abejonių dėl auklės patikimumo, tai išvis ragai.
Neiti į darbą irgi gana sunku, nes atitrūksti nuo rutinos darbe ir tampa ganėtinai sunku grįžti. O grįžti reikia, nes vaiko amžinai neprižiūrėsi. Vat ir gaila mamų, kurios yra priverstos daryti kompromisus. Vyrai kažkaip paprasčiau žiūri į tai. Matyt, kitaip hormonai veikia ...

Klausimas: koks jūsų, mamos, samdančių aukles, požiūris į jas? Diskutuojama apie tai, ar filmuoti aukles videokameromis, ar palikinėti diktofonus, buvo net siūlymas slėptis spintoje... Ypač skaitant pastarąjį ir kyla klausimas - o tai kaip elgiamasi su aukle, kaip ji jaučiasi jūsų namuose , žiūrėdama jūsų vaiktutį, kaip su ja bendraujate, apie ką šnekate? Ar tai yra naujas šeimos narys, atėjęs į jūsų šeimą, ar samdomas darbuotojas, kuris privalo vykdyti visus darbdavio, t.y. jūsų reikalavimus?
Tokie klausimai kyla todėl, kad man atrodo, jog auklė turi jaustis gerai dirbdama jūsų namuose, auklėdama ir prižiūrėdama mažylį. Juk jei auklė jausis blogai, tai irgi atsilieps jūsų vaikui. Labai geras paskutinis postas temoje "esu auklė" apie pagarbą auklei ir elgesį su ja. Ar tikrai tiek daug mamų, negerbiančių žmogaus, prižiūrinčio jų žmogučius?..

Šiuo klausimu galiu kalbėti tik apie tėvus, kuriuos žinau: devyni iš dešimties savo auklę gerbia. Ir bendrauja maloniai. Gal dėl to, kad daugiausia tenka susidurti su išsilavinusiais, kultūringais žmonėmis?
Būna skaudu, kai auklės pasakoja apie nemalonų, pasityčiojantį elgesį. Kai dirba per agentūrą, gali tokią šeimą pakeisti, bet kai pačios susiranda, dažnai keisti bijo - o kas, jei nuo vilko ant meškos?
Kai mes atsisveikinome su nuolatine aukle, ir aš, ir auklė apsiverkėm. Atrodo, abi jaunos, iš kur tiek sentimentų - bet tikrai kažkaip graudu pasidarė. Užtat padovanojome jai juodą jūrų kiauliuką, kokio ji norėjo - atminimui

Sunku pasakyti, kas geriau: ar samdyti auklę, kuri myli vaikus ir visą dėmesį per dieną skiria tik jiems ar sėdėti mamai pačiai namuose paskendusiai tarp namų ruošos darbų ir nerandančiai laiko ilgiau pabendrauti su vaiku.
Kada vaikas labiau traumuojamas: ar leidžiamas į darželį, kur jį prižiūri (visiškai neaišku kaip) taip pat svetimas žmogus ar paliekamas su "svetima" aukle.
Mamos sėdėjimas su vaiku irgi, manau, diskutuotinas klausimas. Gerai jei mamos profesija ir hobis būti mama. Žiūrėdama į drauges, kurios pačios augina vaikus bent jau iki 3 metų, nepamačiau išskirtinio švelnumo ar didesnio dėmesio savo mažiesiems. Jos pervargusios, visiškai nebetekusios kantrybės. Sakykite ar ne trauma vaikams tokia mama?
Palikau savo vaiką 4 mėn. auklei. Net neįsivaizdavau, kaip galėsiu dirbti palikusi jį namuose su svetimu žmogumi tokį mažą. Ir nieko. Užaugino. Ir nepasakyčiau, kad blogiau negu būčiau aš. Džiaugdavosi kiekvienu pasiekimu: kiekvienu žodžiu, kiekvienu žingsneliu. Kai reikėjo atsisveikinti - verkiau pasislėpus. Dabar turiu kitą ir bijau paleisti. Neįsivaizduoju, kaip galėsime gyventi be jos, juk mūsų šeimos narys.

Aš esu mamyte , kuri ryžosi pati auginti savo vaikeli namuose-be jokiu aukliu ir darželiu . Su dukra aš daug užsiminejau :anksti pradejau mokyti pažint raideles,
centus suskaiciuoja jau nuo kokiu 5 metu. Karoliniskiu bibliotekoj vaiku skyriuj esam užsiraše nuo 2002 metu,įsivaizduojat kiek esam knygeliu perskaite?
Mergaite yra labai žingeidi , smalsi , megsta dainuoti .Kai pastebejom ši jos pomegi pabandem įstot i karoliniškiu muzikos m-kla choro skyriu ! ir ka gi,mums pavyko,šiemet muzikalkej busim antroj klaseje.

O musu pradiniu klasiu mokytoja(šiemet pirmoku mokytoja) mane pamalonino pasakydama,kad labai smagu turet toki vaika.

I tema "Aukle daugiau naudos ar žalos" , galiu tiek pasakyti : bukit labiau atsakingos -nepatingekit nusirašyti aukles paso duomenu ; apsilankykit busimos aukles namuose .Mamytes juk auklem patikit brangiause savo turta-vaika !
Rimtas, ieškantis aukles darbo žmogus tikrai neturetu ka nuo jusu slepti ...............
tai tokia mano nuomone

tai tada paskaityk ir baltąjį sąrašą
tikrai yra puikių auklių. aš mažių ir į daržą dar metus nevesiu, nors jau rudeni 2,5 ir planavau vesti. tik per auklę. per daug gera.

Vienas iš klausimų vis dar neduodančių ramybės yra - kokia nauda/žala vaikui, kai auklė žeminama, ja absoliučiai nepasitikima, su ja nesiskaitoma? Kokioje atmosferoje auga vaikas, ką gero ir naudingo gauna namuose, kuriuose auklė gali būti išmesta į gatvę kilus bet kokiam įtarimui (net ir nepatvirtintam), kad kažkas ne taip? Kuo daugiau skaitau čia, tuo dažniau sutinku absoliučiai nesiskaitančių su auklėmis mamų nuomonėmis, kad auklės nieko neveikia, kad jas galima nuo rytojaus atleisti ir palikti be pragyvenimo šaltinio ir t.t... Ar taip elgiantis su aukle galima tikėtis nuoširdaus elgesio su vaiku?..