
Prieš pat draugės nosį iš viršaus nukrinta akmenys. Baisus šokas jai. Man irgi dreba kojos. Bet negi grįši atgal? Mažumėlę pastovime, paklausome. Ir tyliai, ant pirštų galų pramauname tą vietą.
Toks kelias vedė šios dienos žygyje.

Panorama tik gražėja.

Netrukus išgaruoja pirma nemaloni kalnų patirtis. Šiaip šis takas laikomas saugiu. Yra prižiūrėtas. Bet aplink juk stačios ir aukštos kalnų uolos. Kalnuose niekada negali dėl nieko būti visiškai tikras.

Dešinėje aukštai stačios uolos šlaite veda senasis Curral kelias. Tiesa, jis šiuo metu yra visiškai nenaudojamas, uždarytas.

Aplink pilna senų nudžiuvusių medžių.

Žvalgomės į visas puses. Visur taip gražu. Tai kalnai, tai priekyje vis artėjantis Curral kaimas. Ant kalnų viršūnių pasirodo debesys. Iš pradžių jie taip lengvai kabodavo užsikabinę už viršūnės. Vėliau debesų ima daugėti, jie sunkėja ir pilkėja.


Curral das Feiras jau čia pat.

Iš ten atėjome. Kelyje pasigirsta klegėjimai. Mus aplenkia pavieniai keliautojai. Kažkas kopia į viršų.

Curral.

Papildyta:
Ant kelio bordiūrų sėdi mus kelyje aplenkę žmonės. Klausiu, į kurią pusę Curral. Jie sako, kad galima eiti tiek į viršų, tiek į apačią. Į apačią einant kelias turėtų būti vaizdingesnis.
Paeiname važiuojamąja dalimi kiek į apačią.

Curral smarkiai toksta, artėja kiti kaimai.


Tad grįžtame atgal į viršų. Pasėdime ant bordiūrų, kur sėdėjo mūsų pakeleiviai.

Štai nuo čia nusileidome.

Pamažėle važiuojamuoju keliu einame į viršų, dairausi vaizdų.

Atsisukame atgal. Ant kalno vos įžiūrėti miniatiūrinis statybinis kranas ir trikampės Estalagem Eira do Serrado viešbučio stogo viršūnės.


Curral ranka pasiekiamas.


Karšta.

