Madeira autobusu

linole, kaip smagu skaityt tokius šviežius įspūdžius ir dar nuo pat pradžių su nuotykiais Jungiuosi prie laukiančiųjų tęsinio

Kaip smagu bus grizti dar karta i Madeira ir pamatyti ja kitu akimis. Laukiu tesinio

Nuotykių ir netikėtumų toje kelionėje tikrai netruko.

Taigi, grįžkime į pasakojimą:

2014-06-08. Sekmadienis.

Labai greit taksi atveža ikiResidencial Zarco viešbučio Funšalyje.




Kylame į antrą aukštą aukštais stačiais laiptais sename pastate be lifto. Sutinka maloni moteris, susimokame.
Moteris palydi iki mūsų studijos, kuri yra vos už 1-2 minučių pėsčiomis nuo pagrindinio pastato, siauroje Rua dos Murcas gatvytėje.






Puola laiptais į studiją tempti mano sunkiojo lagamino. Aprodo, kur kas yra ir kaip kas veikia studijoje.

Kuklus kambariukas apstatytas senovinio madeirietiško stiliaus baldais.




Tiesa, ta autentika pabaigoje buvimo labai nervinti pardėjo. Nes stalčiai be bėgelių, tai medinius kol atidarai, kol uždarai.

Bet studija labai švari. Buvo tvarkoma kasdien.

Apačioje po mūsų langais tyliai šurmuliavo kavinės, kur buvo galima labai skaniai pavalgyti. Skaniausiai visoje Madeiroje. Su kavinių darbuotojais kiekvieną rytą pasisveikindavome, o vakare – palinkėdavome geros nakties, tarsi su savais. Ta geroji senojo miesto ramaus kampučio aura...


Gyvenamąja vieta likau patenkinta šimtu procentų.
Gal būtų erzinę statybos darbai gretimame name. Bet pareidavome vėlai vakare tik pernakvoti. O ryte anksti jau išlėkdavome į trasą.

Papildyta:


Ačiū, Elvita. Jūsiškės kelionės pasakojimą prieš savąją verčiau ir verčiau. Dabar irgi su malonumu peržiūrėsiu. Nes smalsu, kaip tą patį dalyką matėte jūs, kaip - mes.

Kol įsikuriame, kažką užkremtame, diena jau gerokai įsibėgėjusi. Pagal planą šiandien turėjome lankytis Montėje, Tropiniuose soduose, paskui keltuvu leistis iki Botanikos sodų. Ir pėstute arba autobusu grįžti namo.

Galvoju kilti iki Montės. Einame link funikulieriaus. Per valandą-pora oras visiškai pasikeitęs. Nuo kalnų leidžiasi sunkūs juodi debesys, papučia ledinis vėjas. Atrodo, kad tuoj ims lyti. Nieko keisto, juk capacete laikotarpis.

Kai rinkomės kelionės laiką, buvo svarbu, kad būtų šilta, kuo mažiau lietaus, kuo daugiau visko žydėtų ir trasos būtų atidarytos. Taigi, suderinę geriausio laiko lankyti Madeirą rekomendacijas ir savo galimybes, išsirenkame birželį. Ir tik kai jau bilietai buvo kišenėje, sužinojau apie capacete – šalmą ar kapišoną – tai yra debesų kalną, tą mėnesį dengiantį Madeiros salą. Labai nerimavau dėl to. Bet viskas buvo puiku su oru. Jis tarsi mums buvo užsakytas.
Capaceto sezonu patariama po salą pradėti dairytis ryte kuo ankščiau. Nes ryte dažnai dar šviečia saulutė, o popiet jau, žiūrėk, stori debesys leidžiasi. Žinoma, būna ir atvirkščiai. O būna, kad ir visai giedras dangus. Žodžiu, kapacetas keliauti netrukdė.

Turiu dar vieną karmos ženklą – išsirinkti gyvenamąją vietą šalia statybų.
Visas netoli mūsų gyvenamosios vietos esantis Lido Autonomia yra išknistas. Tad pasikeitę ir autobusų stotelės. Ir panoramų nėra. Tiesa, tos gatvės rekonstrukcijos per daug nekliudė. Kažkaip visai susiderino ir pėstieji, ir automobiliai, ir statybininkai.
Pakrantės rekonstrukcijos darbai vyksta ir kitose Funšalio miesto vietose. Jie, kaip suprantu, tęsiasi jau nebe vienerius metus. Matyt irgi yra nuplaunami pinigai. Tada darbai pastringa. O dar kol ištiriami atkasti senų laikų šuliniai, tuneliai, kitos istorinės vertybės.
Kiek girdėjau, yra duota griežta valdžios komanda šįmet visus darbus pabaigti. Tikėkimės, taip ir bus. Tad į Madeirą važiuoti rekomenduoju dar po metų ar dviejų.



Taigi, pasiekiame keltuvą. Jo darbo laikas nebe ilgas. Ant kalnų – vis labiau tamsuojantys debesys.
Nusprendžiu, kad gal pavažiuokime iki Botanikos sodų. Žinau, kad 31 arba 31A geltonuoju miesto autobusu turime nusileisti nuo Botanikos sodų. Tad einame į miesto geltonųjų stotį žiūrėti atvirkštinio varianto. Viskas čia aišku ir paprasta. Perkame vienkartinius bilietus iš vairuotojo, 1,95 eur. vienas. Be mūsų į sodus kyla dar ir prancūzų pora.
Vairuotojas kyla siaurais ir stačiais Funšalio keliais kaip pasiutęs. Išlipame. Su prancūzais vieni į kitus pasižiūrėdami atrandame įėjimą į sodus.

Iškart į akis krinta gėlės – laukinės klivijos didžiulėmis baltomis ir mėlynomis galvomis.


Botanikos sodas dirba iki 18 val. Parduodanti bilietus darbuotoja paprašo iki to laiko palikti sodą. Kaina - 5,50 eur suaugusiam.

Pasigėrime Funšalio panorama prie „Meilės uolos“.
"Meilės, o gal - įsimylėjėlių uola":


Funšalis:


Takeliais leidžiamės žemyn.
Botanikos sodo vizitinė kortelė – spalvotas kilimas.


Kaktusinių kampelis.


Yra ir tipiškas madeirietiškas namukas. Visai nebūtina važiuoti į Santaną, vien tik kad tokį pamatytumei.


Dailus karpytų medelių parkas.





Papildyta:
Labai patiko paukštelių paviljonas. Kokių tik ten papūgų nėra. Čia užsibūname.





Miegalius citrinukas:


Dar kitokie:




Ši nuotrauka nevykusi, bet paukštukai labai gražūs. Tai vis tiek įdedu.


Sodo puošmena – povai. Kad ir kaip kalbinau, uodegos neišskleidė.


Išėję iš paukščių zonos, dar kartą prasukame gražiausiomis sodo vietomis.
Stebina milžiniški elniaragiai.


Tiek daug žiedų, nematytų medžių. Laikas sode labai greit praėjo.

Prieš pat šešias einame iš sodo. Dairomės autobuso stotelės, žiūrime į grafikus. Tuoj prisistato taksistai, siūlydami savo paslaugas. Ne, 8 eur mums brangu. 6 irgi brangu.
Ateina mūsų prancūzai. Taksi vairuotojas kviečia važiuoti visus keturis už 8 eur. Juk vienam vilietas galima sakyti, 2 eur kainuoja. Ok, važiuojame.

Taip labai greitai pasiekiame Mariną. Turime laiko pažinčiai su Funšalio centru.

Nesu mačius balto povo .Labai gražus.

Pažiūrėkit Elvitos reportaže, kokio grožio jo išskleista uodega.
Tikrai gražus baltas. Toks karališkas.

Taksistas išleidžia Avenida do Mar, kaip tik geltonųjų autobusų stotelėje šalia Fortaleza Sao Lourenco.


Fortaleza Sao Lourenco – pirmasis Madeiros fortas, pastatytas 16 amžiuje ant buvusios tvirtovės pamatų. Keletą kartų perstatytas. Dabar – Portugalijos ministrų rezidencija Madeiroje.


Kylame aukštyn ir pasiekiame Avenida Arriaga. Bene prabangiausia aveniu visame Funšalyje su daugybe kavinių, parkų, paminklų, senovinių pastatų.


Ritz viešbutis (ir kavinė): vienas iš seniausių Madeiroje. Įkurtas 1905 m.




Azulėjoje - Funšalio panorama.


Keramikinės plytelės - azulėjos - į Madeirą iš Ispanijos pradėtos importuoti 16 amžiuje. Vėliau imtos gaminti Portugalijoje. Azulėjų produkcija čia savo piką pasiekė 17 amžiuje. Žydros, baltos ir geltonos plytelės puošė namus, fontanus, bažnyčių sienas ir altorius.

Papildyta:
Avenida Arriaga atveda iki paminklo Madeiros atradėjui J. G. Zarco. Čia pat patrauklus Portugalijos banko pastato smaigalys.


Ir žinoma, Funšalio katedra, vietinių kalba vadinama Se.


Žvalgomės toliau po gatveles. Senamiestyje kiekviena ji turi savo grindinio mozaiką, išdėliotą iš smulkių akmenukų ar plytelių. Toks grindinys lydėjo mus kas vakarą grįžtančias namo.


Čia – Avenida Zarco. Ir turbūt Madeiros atradimo metai.


Pavakarieniaujame vienoje iš ramių senojo Funšalio gatvelių. Ragaujame baisios išvaizdos, bet gero skonio Espada žuvį su keptu bananu. Jauki šeimyninė kavinukė. Dar paprašome Madeiros vyno.

Vakarienės prakratyti einame į Mariną – prieplauką. Pakrantės promenada.

Vos i lektuva nepavelavom per ta pova. Bet reginys buvo vertas demesio

Tęsiu savo pasakojimą:

2014-06-09. Pirmadienis

Rytas giedras. Nusprendžiu, kad pabandysime šiandien įveikti ir šios dienos, ir vakarykštės dienos nebaigtą programą. Einame apie 10-15 minučių pėstute iki Funikulieriaus .
Jis pradeda dirbti nuo 9 val.

Kad jau sugriuvo vakarykščiai planai, šiandien perkame paketą, į kurį įskaičiuotas pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi bei bilietai į ant Monte kalno esančius Tropinius sodus. Paketo kaina 23,75 eur žmogui. Gauname dar ir parko žemėlapį su informacija bei keletą reklaminių bukletų.
Perkant atskirai, pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi kainuoja 15 eur. O Tropiniai sodai – 10 eur. Taigi, kiekviena sutaupome kiek virš euro.
Yra ir kitokių variantų kilti į viršų ir lankyti objektus. Pasižiūrėkite mano nurodytoje nuorodoje.

Iš ryto žmonių nėra. Kabinoje kylame tik dviese. Lakstome nuo vieno suolo prie kito ir fotografuojamės. Pasikėlimas iki sodų trunka kažkur 8 minutes. Panorama fantastiška. Kabinos plaukia dideliame aukštyje. Lekia vien paskui kitą tiek į vieną, tiek į kitą pusę.





Išlipę pasigrožime panorama.


Ir sukame link Tropinių sodų.


Iš pradžių Tropiniai sodai per daug nesužavi. Apžiūrime dar ir afrikietiškojo meno muziejų. Paskui sukame link japoniškų sodų. Stebina nebent milžiniško dydžio paparčiai.

Po sodą galima vaikščioti atskirais takais: meno, floros. Yra azulėjomis puoštas takas. Mes einame mišriu taku.

Vienoje iš panoraminių aikštučių priešais kaskadą pailsime.


Tada jau leidžiamės žemyn link vandens.


Čia labai jauku ir gera. Pabūname ilgiau. Vienas kitas lankytojas.





Papildyta:
Randame porelę vėžlių. Pozuoti sutinka tik vienas.


Lendame po kaskada.


Dar kinietiški motyvai.


Rūmai.


Striksinti mergaitė.


Dar paparčiai.


Augalų įvairovė milžiniška.


Kai jaučiame, kad sodo gana, einame link Monte bažnyčios.
Ir dar vienas vaizdelis iš kiniškojo-japoniškojo sodo:

Linole, Labai smagu skaityt apie Tavo keliones

19 a. Montė tarp madeiriečių ir lankytojų iš užsienio yra buvęs populiariu SPA kurortu. Savo laiku čia buvo klestinti vietovė su fontanu, bažnyčia, geležinkeliu ir imperatoriškaja rezidencija.

Mes sukame link piligrimų lankomos bažnyčios Nossa Senhora do Monte.


Jos papėdėje pilna besidairančių, šūkauja taksi vairuotojai ir medinių krepšių kėravotojai. Būrys madeiriečių čia pat pliekia kortomis.

68 laipteliai aukštyn.


Pasidairome po vidų ir kylame laiptais į bažnyčios bokštą.


Viršuje – nedidelė aikštutė. Žmonių daug. Žvilgsnis žemyn.


Leidžiamės ir neužilgo einame į gatvę. Pasižiūriu, kaip turistai nuleidžiami pintomis medinėmis rogutėmis, vietinių vadinamomis toboggan. Gal ir smagu būtų. Bet kaina graži, apie 25-30 eur. Pagailime.

Medinį krepšį su įklotu, kur įsodinami žmonės, nuleidžia du patyrę vedliai. Valdyti sledą – garbingas darbas. Profesija perduodama iš kartos į kartą. Krepšys žemyn stačiomis vingiuotomis 2 km ilgio gatvelėmis šliuožia apie 10 minučių. Rašoma, kad vietomis išvystomas apie 48 km/h greitis.





Taigi, pažiūrime ir sukame atgal prie funikulieriaus. Gatvė rami. Vos viena kita mašina pravažiuoja. Nebent iš apačios dideliu greičiu atriaumoja sunkvežimiukas, pakrautas tuščiais krepšiais.

Dar panoramų leidžiantis funikulieriumi žemyn.





Papildyta:


Ačiū labai.

Angliskai ten susikalbedavot ?