Sveikos,
tyliai ruosiausi eiliniam ivf, tikejausi, maniau, dziaugsiuosi cia, kad pagaliau... Deja, ateinu pasiguosti... Tik po pirmo IVF dziaugiausi nestumu 5 savaites, kol suzinojau, kad nesivysto, teko abrazija daryti...Po to dejo du saldytus - nieko... Keiciau gine, miesta, klinika... Idejo 2, viskas buvo labai nesklandziai, nieko... Vel grizau pas ta, kur nestumas buvo, vel jau trecias IVF, nepaisant saldytu idejimo... Nieko... Ka darom? 2011 m. daryta laparoskopija ir histeroskopija... Kartojam. Pavasari si operacija, viliames vasara laimingo IVF. Operacijos metu pravalo viena kiausintaki, pagramdo gleivine gimdos... Planuojam 4ta IVF, tiek vilciu, atostogos, streso jokio. Penki kiausineliai. Per punkcija vienas pabeges, tad IUI padaro plius. 4kiausalastes apsivaisina, auga visos skirtingai, bet iki 5tos dienos auginam, viena virsta blastocista. isodina visus 4. Guliu, lepinuosi, tikiu.... Po 2 savaiciu NT neigiami. Pradeda rusvai teplioti. Kraujo tyrimas 3,130. Gine sako nutraukt vaistus, bet kartot tyrima po dvieju dienu. Nenutraukiu vaistu, tik crinone nebeturiu... Tepa... Deja, hCg 1, 150... Nutraukiu vaistus, pramusa gabalais, na memes, bet kad 7-8 diena vis dar tepliotu

Skausmas nezmoniskas, ne fizinis, dvasinis... Nezinau, kas toliau, kaip gyvent, net nebenoriu gyvent... Ar susitaikyti, kad neturesim vaiku ar bandyti toliau, kol bus rezultatas? Nesuvokiu, kaip is 4 ne vienas neisitvirtino. Kodel? gal prakeikti esam... Nusivyliau tradicine medicina tikrai. atrodo, gi ir tu bedu mes akivaizdziu neturim... O blogiausia, kad uzsidariau, nuo vyro net tarsi atsiribojau, jis galvojo, kad pykstu ko... Kalbejom, zliumbiau be proto, geriau lyg, stengiasi jis mane suprasti, jam irgi sunku, bet visgi moterims tenka viska pernesti, vaistai, operacijos, pasekmes... Vasara ir atostogos veltui tarsi, nepailsejau, svajones neissipilde... Aukojomes, net nevykom kur i uzsieni, taip tikejom... deja... Vel klausimu simtai, priezasciu, pasiteisinimu, gal reikejo i turkija vaziuot is karto... Dabar jau neiseis, man darbas, vyras irgi isvyks 6 savaitems... kaip suderinti... O ir tie metai vis bega, tiksi...
Skaitau ir atrodo, kad pati parašiau...
Pergyvenau beveik tą patį (po 2-o IVF trumpam pavyko-bet nesivystantis, ir daugiau taip ir nebepavyko). Kaip ir tu gailiuosi, kad šį 5 IVf dariausi LT, o ne Turkijoje. Taip pat paaukojau vasaros atostogas, kad be streso pasidaryčiau, taip pat viskas neigiama. Nors jau praėjo 2 savaitės po sužinojimo, kad vėl eilinė nesėkmė, bet neatsigaunu, kartais atrodo nurimau, kartais pratrūkstu ašaromis kai vyras nemato...
Blogiausia yra prarasti VILTĮ. Aš po truputį bandau ją vėl atgauti, bet dėlto išbraukiau dalį svajonių, kelionių. Susitaikiau, kad ką jau susikūriau to užteks, ir dirbu-ariu vien dėl tos vilties. Ir tai yra žiauru...
Visos mes toje pačioje duobėje sėdime.