[quote=veidaknyge,2014 08 09, 17:09]
Sveikos,
tyliai ruosiausi eiliniam ivf, tikejausi, maniau, dziaugsiuosi cia, kad pagaliau... Deja, ateinu pasiguosti... Tik po pirmo IVF dziaugiausi nestumu 5 savaites, kol suzinojau, kad nesivysto, teko abrazija daryti...Po to dejo du saldytus - nieko... Keiciau gine, miesta, klinika... Idejo 2, viskas buvo labai nesklandziai, nieko... Vel grizau pas ta, kur nestumas buvo, vel jau trecias IVF, nepaisant saldytu idejimo... Nieko... Ka darom? 2011 m. daryta laparoskopija ir histeroskopija... Kartojam. Pavasari si operacija, viliames vasara laimingo IVF. Operacijos metu pravalo viena kiausintaki, pagramdo gleivine gimdos... Planuojam 4ta IVF, tiek vilciu, atostogos, streso jokio. Penki kiausineliai. Per punkcija vienas pabeges, tad IUI padaro plius. 4kiausalastes apsivaisina, auga visos skirtingai, bet iki 5tos dienos auginam, viena virsta blastocista. isodina visus 4. Guliu, lepinuosi, tikiu.... Po 2 savaiciu NT neigiami. Pradeda rusvai teplioti. Kraujo tyrimas 3,130. Gine sako nutraukt vaistus, bet kartot tyrima po dvieju dienu. Nenutraukiu vaistu, tik crinone nebeturiu... Tepa... Deja, hCg 1, 150... Nutraukiu vaistus, pramusa gabalais, na memes, bet kad 7-8 diena vis dar tepliotu
Skausmas nezmoniskas, ne fizinis, dvasinis... Nezinau, kas toliau, kaip gyvent, net nebenoriu gyvent... Ar susitaikyti, kad neturesim vaiku ar bandyti toliau, kol bus rezultatas? Nesuvokiu, kaip is 4 ne vienas neisitvirtino. Kodel? gal prakeikti esam... Nusivyliau tradicine medicina tikrai. atrodo, gi ir tu bedu mes akivaizdziu neturim... O blogiausia, kad uzsidariau, nuo vyro net tarsi atsiribojau, jis galvojo, kad pykstu ko... Kalbejom, zliumbiau be proto, geriau lyg, stengiasi jis mane suprasti, jam irgi sunku, bet visgi moterims tenka viska pernesti, vaistai, operacijos, pasekmes... Vasara ir atostogos veltui tarsi, nepailsejau, svajones neissipilde... Aukojomes, net nevykom kur i uzsieni, taip tikejom... deja... Vel klausimu simtai, priezasciu, pasiteisinimu, gal reikejo i turkija vaziuot is karto... Dabar jau neiseis, man darbas, vyras irgi isvyks 6 savaitems... kaip suderinti... O ir tie metai vis bega, tiksi...
Labai gaila, bet laikykis, juk mes pasiryžę viską iškesti, mes juk stiprios
Papildyta:
QUOTE(burbuliacija @ 2014 08 10, 13:20)
Del vaiku turejimo ar neturejimo klausimo, tai saunu kad tu taip susideliojai viska savo viduje ir kad taip jautiesi, taciau labai retai kurios cia taip jauciasi. Dauguma nori to vaiko bet kokia kaina ir ne visom iseina taip ramiai jaustis kaip tau. Cia tiesiog labai individualiai kiekvienai moteriai. Vienos net gyvenimo prasmes nemato be vaiku, kitoms alternatyva - isivaikinimas jei savo neiseis, o kelioms kaip tu, ne tokia ir tragedija jei jo nebus isvis. Kartais ir as pamastau kas bus jei neiseis niekaip susilaukti. Nors as nesu pamisusi del vaiku, ir tikrai turiu gyvenime kuo dziaugtis ir be ju, taciau kai pagalvoju jei taip ir tektu pragyventi gyvenima nepatyrus nestumo ir motinystes, man kazkaip toks moters gyvenimas atrodo ne iki galo pilnavertis ir liudnas... Visas tas givybes uzmezgimas savyje, naujo zmogaus sukurimas man atrodo neispasakojama ir neitiketina patirtis, kuria tikrai noriu tureti savo gyvenime. Todel kazkaip as negaliu ziureti taip ramiai kaip tu, kad ai nebus - tipo nu ir kas.. Na jei nebus, tai aisku kazkaip susitaikysiu ir nugyvensiu, taciau taip noretusi kad butu...
burbuliacija, skaičiau tavo pasisakymą ir taip atrodo, kad pati būčiau parašius, nes mąstau lygiai kaip tu
uzisakem viesbuti rytojui mieste, kuriame yra ligonine, nes vdrug kokie kamscia ar avarijos greitkely (mums valanda laiko vaziuot iki ligonines is namu). 
