
o tėvas užsispyrė, ir davai vis tiek būkit, negražu išeit

dar buvo labai ilgas kaukimas, kai mėginau įsodint į vežimėlį, kai jau atmasažavo suparaližuotą koją ir jau galėjo vaikščiot kažkiek pati. važiavom su drauge, draugė sako, nu ką tu jai nusileidi, tegu važiuoja vežime, bus patogiau, nu tai ką, bandžiau nenusileist, tai maniškė metinukė


visada būdavo pas gydytojus isterijos. iki kokių dviejų metų su puse.
o per masažus taip kaukdavo, kad pusėj apylinkės varnos turbūt išmirdavo nuo žviegimo. tiesa, vieną sykį nekaukė. mes dar su masažiste galvojom, o, gal priprato prie masažų, gal jai patinka. ne, ji tiesiog nusitaikė ir apmyžo masažistę nuo galvos iki kojų, tarsi koks bernas būtų. sugebėjo. devynių mėnesių, bet taikli buvo. ir gulėjo paskui su labai davolna šypsena. tai buvo vienintelis nekaukimo periodas.
dar kažkada tiesiog sugalvojo staugti visą dieną ištisai. vyras lyg tyčia kaiman buvo išvažiavęs. tai po dvylikos valandų staugimo neištvėriau, iškviečiau greitąją, sužinojau, kad ten dirba dūra, nu bet bet kokiu atveju jai nieko nebuvo. nu tiesiog - pastaukim, tinkama tam diena. bet for real nevalgė, negėrė ir staugė (apie metų buvo plius minus).
ant gatvės iškritus nėra, bet kiek bėgus į tą gatvę, tai baisu suskaičiuot, gal tik kokių trejų nustojo ten lėkt, iki tol nuo mirties buvom per žingsnį labai ir labai dažnai, nes eina eina sau ramiausiai ir staiga kad pavaro didžiuliu greičiu

kas link disc, tai tiesiog psichologė visiška durnė. maniškė darė absoliučiai viską pirmą kartą - viską viską viską. atliko tad psichologė beveik visas užduotis su ja, išskyrus tris, prisiminė, kad atėjom mokamai, ir nutarė "atidirbti" - nors nė velnio nieko panašaus daryt nereikėjo, nes viskas būtų švariausiai atlikta per pirmą kartą - nu tai, kad mergytė nepavargtų, ateikit kitą kartą. o per tą savaitę aš tūžau, kad reikia daryt tas nesąmones. gal kada ir garsiai vaiko akivaizdoje pasisakiau, telefonu kalbėdama, negarantuoju. tai antrą kartą tiesiog nieko nedarė. o psichologė taikė prieš ją fizinę prievartą.
tai įsivaizduokit, kaip aš tūžau laukdama trečio karto.
trečią kartą maniškė prastaugė.
po to susiėmiau ir pagalvojau, nu vis tiek reikia tai pabaigti. išjungiau neapykantą psichei.
pasakiau, kad paliksiu vaiką su ja vieną, kad prieš mane nevaidintų. psichė persigando (nu jolki, kaip dūra), ir sugalvojo dar sykį atidirbti, kad tipo va vaikučiui bus stresas , kad jis vienas. nebuvo jai jokio streso, pažaidė ten su psichologe, o mes atėjom dar kartą, ir tada vėl viską puikiai padarė.
sakyčiau, išvis durnystė, bet vienas dalykas buvo naudingas, po to ir pas logę palikinėjau vieną, liovėsi ji prieš mane vaidint - ir galiausiai su loge po truputį po truputį dirbt pradėjo.
šiaip gal būčiau nedasigalvojus

esmė kokia - maniškė ir rėksnė buvo, ir neklusni, ir su charakteriu, ir su pričiūdais - bet aš visa tai nurašiau ne sutrikimui, o tvirtam charakteriui, kuriuo didžiuojuosi ir džiaugiuosi, nors taip, jis man nepatogumų ir kėlė, ir kelia , reikia save atidžiau prižiūrėt, ką darau, ką šneku ir t. t.
bet užtat auga vaikas su puikiu emociniu intelektu, nepabijosiu šito žodžio.
o šiaip, Mergiona, tu pasirodo rašytojos talentą turi, su tais drambliais ir katytėm vaikas tavo kaip gyvas akyse stovėjo

ai, patikėk, viskas gerai su tavo mergičkom ir yra ir bus

aš va pvz. tavo vietoj su tais drambliais ir katytėm labai saviške didžiuočiausi
