O paskutines dvi savaites praleidom mano vaikystės kaime, pas mano tetą. Jau pernai galvojau, kad kaime galima pabandyti Luną paleisti nuo pavadžio, nes ten visiškas vienkiemis. Bet pernai negalėjom to daryti, nes ji be proto vejojo vištas ir visiškai neklausė. O šiemet pagaliau pavyko ją paleisti. Nuo vištų vaikymo pakako kelių griežtų subarimų. Pirmas dvi dienas, kai ją paleidom, ji buvo visiškai mano šunė. Netgi pasijutau beveik šunininkė


Bet tai truko maždaug dvi dienas, paskui ji suprato, kad gali vaikščioti laisvai ir nebesekiojo taip manęs. Bet tada dar kartą patyriau, ką visada žinojau - kad jei gyvenčiau tokioj vietoj, vienkiemy, tikrai galėčiau laikyti šunį. Man ji buvo tokia savo vietoj. Niekam nekliūna, kad paloja. O ji tai darė entuziastingai. iš pradžių dar bandžiau drausti, bet paskui numojau ranka. Teta negalėjo atsidžiaugti - "tai gerybė šuniuko, viską girdi, viską pastebi, niekas nekrustels neaplotas". Nereikia specialiai vedžioti. O šuo nuolat šalia, dalyvauja gyvenime.
Buvo keletas nesusipratimų, kaip pvz. nulėkė keliu paskui neseniai pravažiavusį dviratininką-kaimyną, bet šiaip jei ji ten nuolat gyventų priprastų, kur jos teritorija. Nes jau ir dabar praktiškai laikėsi prie namų, jei kur pabėga truputį, greitai grįžta.
Tiesa su maistu tai buvo visiškai prastai. Savo maisto praktiškai nebeėdė. "Prisišūdeliaudavo" visko ir visur. Ir katės pieną išlakdavo, ir iš vietinio šuns kokį kaulą nugvelbdavo, ir kur ką kas nors išpylė su maisto likučiais sulaižydavo. Neįmanoma buvo viską pamatyti ir suspėti.
Šiandien sugrįžom namo. Tai visą laiką miegojo savo senose miegojimo vietose.
Keletas vaizdų:
Mėgstama vieta sėdėti

Piktas šuo arba "gerumas šunelio", žiūrint kam


Tyrinėja, kas ten nulindo

Laksto po pievas


"Kvėpinasi"

Ilsisi ir šildosi

Namų sargas


Sveikinimai Agnnytės Pepei su puikiais rezultais
