Ne šuo, bet labai patiko:
Dresuotas kiten 
O čia apie mažąjį vokietuką iš Živilės profilio:
Taigi istorija....tipo ilgą ir įdomią, blin, reikia kelių minučių kad ką gero išsigalvot . Nu bet kaip nors ir su mano kasdiena manau išsiversim . Vakar dienos mano savijauta, buvo na pagal skelbimus, tiek nerimo ir pasimetimo kaip ir daugėjantis dalinimųsi skaičius, kaip tamsoje šaltyje policijos laukimas, kaip kaimynų kalbinimas kurie iš vis man atrodo sunkiai mane supranta, nes kai klausi ar nieko nematė-tau sako da da videli-bolshaja ciorno ryzoja biegala, ir kai tu bandai tą vieną sakinį permušt su "malenki shcenok", jie vis vien kala tą patį, kai tavo pilve ne koki tai drugeliai o širšuoliai zvimbia ir noris griebus tą lopetą p**t į galvą arba jiems arba sau, kaip kažkokios spėlionės kur niekas neiašku, kaip rūpestis kur jis dabar, ne kokiame rūsyje, ne prie grandinės, ar pašertas, ar neskriaudžia....toks mėtymasis nuo nevilties, iki aklo tikėjimo bele kuo, ašarų, bejėgiškumo, ir ketinimo rimtai pasigert ir nesveikai racionalaus proto, kad tai ne išeitis. Viskas iš kart, ir dar žinojimas, kad tai ko gero rytoj nesibaigs. Žinot kaip būna kai kas negerai ir situacija neaiški ir grėsminga duodi sau pažadus visokius, kad jei viskas bus gerai-aš darysiu ar būsiu tokia anokia ir kitokia. Tai vat dabar turiu bėdą-vakar jaučiaus tokia apgailėtina.....na tokia...nu kaip per vasarą nepešioti ir nedažyti mano antakiai, tai baisiai. Kažkaip atrodė kad jei vyksta toki dalykai, kažką darau blogai, Novos gimdymas, dabar šitas pavogtas šuniukas. Gal iš tiesų reikia mest tuos šunis, kažkaip nustayt normalumo rėmelius, rast kokį diedą ir gyvent kaip nomaliai moteriai. Taigi mano pažadai buvo nuo blaivybės skaistybės lygio iki rytoj vedu . Vis tik racionalusis aš buvo įsijungęs ir pasižadėjau sau visai kitokį dalyką ;P, bet čia juk ne apie tai. Taigi vienintelis kas guodė, tai buvo tai kiek žmonių nori pagelbėti, kiek dalinas, kiek rašo, kiek rašo, aš neturėjau brangieji laiko pagalvot kad kažkas gali būt blogai , man atrodė jau net kad tai interneto topas, to šuniuko veidas buvo visur.....dėl to kad daug daug žmonių buvo ne tas pats kas vyksta. Taigi darbe prieš pietus vienas iš daugelio skambučių buvo ramaus vyro balsas, kuris vos tik pasakė "Zdrastvuite", kažkaip vat tas momentas kai nurimsti, ir daugiau nieko jam dar nepasakius noris sakyt-radot šuniuką, atvažiuoju. Bet ramiai klausau, vyras prie Dvarčionių šaltinių sėmė vandenį ir prėjo žmogus ir paklausė ar nereikia šuniuko, parduoda. Jis pagalvojo...tokia proga, kaime pas uošvienę šuo pamiro, kaip ir reikia, ir nusipirko. Sakau o tai pas jus ten ilgaplaukis? Jis sako-nežinau, aš neskiriu, tai "shcenok ovciarki", pats jis neto nežiūri, bet sūnus rado internete masiškai plintantį skelbimą, jie pažiūrėjo nuotraukas, lyg ir tas....sako atvažiuokit, pasižiūrėsit, gal jūsų. Pasako savo adresą. Aš skambinu Oksanai. Mes darbe, tai yra uniformuotos moterys, mano kolegė Romena irgi negali praleist šito tūso, tad visos su spec aprangom, kerzuotos ir kietos, sugriūnam į automibilius ir varom šuniuko!!! Aišku kai gyveni 3 km nuo Dvarčionių ten reikia važiuot įsijungus navigaciją ir kaip ji veda, o ji veda....įdomiai, na atgal nebūtum net fiziškai grįžę dėl keliukų kokybės, bet iš kitos pusės tuos namus pasiekėm tikrai iš tos pusės iš kurios niekas nesitikėjo . Čia situacija bus panaši į tą kurią vakar darėme filmavime , na kas buvot visi suprasit, prisiminkit scenas su šturmu . Tik gal kiečiau, nes kai nuo kalno nukrenta dvi mašinos, tamsinta juoda bmw, ir ženklinta tarnybinė ir iš jų iššoka trys uniformuotos moterys, žmogui parimusiam ant vartelių telefonas suvirpa rankose. Bet mes moterys....prie jo kojų šuniukas, aš tik galiu pasakyt "šitas" ir nusisuku sekundei paverkt, vat toks šturmas . Okasna kalba tik "vaikai vaikai vaikai", aš sugebu paklaust kiek mokėjot už jį-sako 70 lt....Šiaip užbėgant už akių žmonės jie geri, pasitiko visa šeima, paprastai kai šuniukas "staiga atsiranda" niekas į namus nekviečia, atveda ir sako duokit babkių. Čia viskas buvo nuoširdu ir tikra, bent jau man. Tad dabar realiai noris rast jiems prieglaudoje kokį šuniuką ir padovanot. Nes nors trumpai, bet mažąjį mylėjo, laikė kambaryje, kartu buvo visus darbelius dirbdami, galų gale, suregavo iš kart pamatę kad ieškom. taigi nauja misija-jei kažkur prieglaudoje yra kažkas panašaus į mažiuką vokietį patinuką-jamu . Vat tokia paprasta istorija, vagių neradom, bet šuniukas namie