Pavydas

Sveikos, tokia temelę sugalojau užvesti.
Prieš kelis metus net nežinojau kas yra pavydas, bet per paskutinius dvejus metus tapau tokia pavydi, kad jau net pikta ant savęs. Kartais žinoma ir yra priežastis, o kartais pavydas tas atsiranda tada, kai net nereikėtų. Bijau dėl kiekvieno vyro žingsnio.
Dėl visko kaltos mano mintys. Pavydžiu, jei jis ilgiau pažiūri į kokią merginą, pavydžiu net jo naujos jaunos šviesiaplaukės bendradarbės, pavydžiu net nežinau ko... Tai vienintelė priežastis, kuri kiša koją mūsų laimei. Daug prisigalvoju, pradedu nebepasitiėkti juo ar ieškoti priekabų. Pavydžiu jo, nors tikrai esu garantuota, kad man ištikimas ir myli. Atrodo, klaida pripažinta, tai imk ir ištaisyk ją. Ir ištaisau: kokiai dienai, dviem... Ir tai paviršutiniškai.
Patį pavydą vyrui labai retai rodau, bet savyje vistiek laikau tą nerimą, baimę, nors pati suprantu, kad pati sau tuo kenkiu - nuotaika blogėja, nervuojuosi ir panašiai..

O kaip jūs taikotės su pavydo jausmu? Kokios situacijos jums sukelia pavydą? Gal yra tokių pat pavyduolių didelių kaip ir aš?

Taaaaaaaaaaaaaaaip

Mano pavydo priežastys seniai identifikuotos, reikia daug su savim dirbti, tačiau, ką supratau... Kartais nereikia plakti vien savęs. Kartais vyro povyza sukelia pavydą nebe pagrindo. Pasąmoningai galbūt skaitote jo kūno ženklus, ir matote, kad jam patinka bendrauti su kolegėmis ar kitomis moterimis. Mano draugas yra labai malonus visiems, nepaisant to, jam patinka tas žmogus, ar nepatinka, jis pie visų moka prieiti ir su visais laikosi malonaus, šilto, sąmojingo bendravimo principų (kas mane kartais be galo siutina )

Aš tai tiesiog bandau neidealizuoti santykių, pripažinti IR leisti sau taip pat grožėtis kitais vyrais (nes iki skausmo morali buvau), pripažinti tą savo gundytojos pusę, nes sako, kai priimi save labiau, tada priimi ir kitus. Tiesiog visad bandau suvokti, kad vaikino fantazijos, mintys, flirtas visada buvo, yra ir bus, o santykių gerovė priklausys, kiek jis tuos dalykus pavers savo elgesiu. Žodžiu, kol ribos neperžengtos tol reikia chillint ir mėgautis gyvenimu

Man sunku, pavyzdžiui,bet stengiuosi.

Seniau labai daug prisigalvodavau, kad mane paliks, išduos, pames, nes esu negraži, bjauraus charakterio ir t.t., bet ilgainiui gyvenimas, terapija pats vaikinas ir net šis forumas įrodė, kad nesam nei vienas angelai, kad niekuo negalima pasitikėti 99 proc., o išduotas gali būti bet kas - gražuolė aktorė, protingiausia intelektualė, pilka namų pelytė-šeimininkė, charizmatiška bohema menininkė, žodžiu, bet kuris iš mūsų. Žodžiu išsaugoti santykiai - mūsų sąmoninga atsakomybė (abipusė).

Anksčiau buvau tikrai pavydi, bet metams bėgant sutramdžiau savo pavydą, pradėjau gyventi dėl savęs, ne dėl vyro gadintis nervus

nesu pavydi, nera tam priezasties. O jei butu (neitikimybe ar jo begalinis seilejimasis i kokia kita moteri) tiesiog pasiulyciau skirtis. Kam mane turi pavydas grauzt?

http://www.supermama...?...&hl=pavydas