Meilė keliauja nepaisydama kliūčių. Ji eina nesibelsdama ir nesilaikydama taisyklių. Ji yra be pradžios. Nuo senų senovės ji skrajoja išskleidusi savo sparnus ir skrajos per amžius. /Matijas Klaudijus/
Kofeinas ir tabakas... Laikrodis rodo vėl be penkiolikos pirma... dar viena bemiegė naktis... Mažiau kavos?! O kam?! Juk dar tik ketvirtas puodelis... Mažiau tabako?! Juk dar tik antras pakelis... Sveikatos apsaugos ministerija įspėja: RŪKYMAS ŽUDO! Rūkaliai miršta anksčiau! Jų oda sensta greičiau!... So what? Ironiška... Įdomu, kiek žmonių iš pačios apsaugos ministerijos nerūko?! Ironiška, ironiška... Visas gyvenimas yra ironiškas ir paradoksalus... Juk taip pat žudo mus VISKAS kvėpavimas itin išmetamųjų dujų neprisotintu oru, valgymas, kai maisto didžiosios dalies tikrai nesudaro visokie E119 ir panašūs šiuolaikinio pasaulio kūriniai... Argi ne ironiška meilė lygiai taip pat žudo... Per ją kone galima prarasti daugiau nei pusę pilkųjų smegenų ląstelių, kurių ir taip, kaip bebūtų apgailėtina, stokoja didžioji visuomenės dalis. Mūsų nepaprastai dieviškos vartotojiškos avelės, kurias valdo tik vienos lankos pinigai... Tačiau, ar kam nors lemta pasikeisti?! /Vaidas Jakutis.Gyvenimas degtukų dėžutėje./
Širdį ir sielą vėl užvaldo muzika. Dar vienas juodojo aukso gurkšnis. Nekenčiu aukso... Dar vienas gilus dūmas... Paradoksas kaip malonu save žudyti. Kodėl mes bijom mirties? Kodėl? Kodėl? Staiga žvilgsnis nuo žvaigždžių nukrypsta apačion... Argi aukštai? Tik trečias aukštas. Na, bet juk pakankamai! Tačiau, ne! Ne! Tikrai ne! O kodėl?! O todėl! Per daug dar nenuveiktų darbų, per didelis noras įrodyti SAU ir tik sau kažką! Oi, tikrai ne jums, nes jums vis tiek juk vis vien. Jums tai tebus naujas kriminalinių žinių pranešimas, į kurį jūs penkiolika sekundžių sutelksit dėmesį, o po to toliau ramiai bukaprotiškais žvilgsniais žiūrėsit sporto naujienas... Echhhh... /Vaidas Jakutis.Gyvenimas degtukų dėžutėje./