Bėda. Reik draugo, kad galėčiau mažiau klausinėti. Taip. Reikia. Dar vienas dūmas...
Kaip šį vakarą gera save žudyti... Kiekvieną vakarą vis maloniau ir maloniau... Gal ir tu
nori užtraukti dūmą? Mano draugas šiandien nebylus... O gaila, vėl teks šnekėti vienam...
Vėl kaimynas išlindęs pasakys, kad tu nesveikas... O kas šiais laikais yra sveikas...
Vienaip ar kitaip, juk visi mes nesveiki! Tu ir aš, aš ir tu
Mes visi nesveiki! Bet
grįžkim prie mano ištikimojo draugo! Liūdesys. Jis juk toks mielas. Jis kaip jūreiviui
kelrodė žvaigždė kur beplauksi, kaip bebūtų apsiniaukę, kokia bebūtų audra ar koks
bebūtų štilius, ji visada kažkur yra... Kartais ryški kaip saulė giedrą vasaros dieną, kartais
vos matoma, o kartais ir visai nematoma, tačiau vis tiek šalia... Tu žinai, kad ji šalia ir
jauti ją... o ar liūdesys ne toks?! Tokių draugų ir su žiburiu paieškojęs dar nerasi. Tu
bandai jį apgauti, nuo jo pabėgti, pasislėpti, nutrauki draugystę, iškeiki, pabėgi, ar dar ką
padarai... Tu jo niekada neatsikratysi. Jis vis tiek seks iš paskos, duos tau pailsėti nuo jūsų
draugystės, leisdamas tau galvoti, kad jo nėra šalia, tačiau jis niekada tavęs neišduos ir neapvils, bus šalia visada, laimėje ar nelaimėje, turte ar skurde, anksti ar vėlai, kai tau
sunku ar tave lydi nepaprasta laimė... Argi liūdesys ne tobulas draugas, ne tobulas
sutuoktinis. Turbūt ne! Bet viena, ko iš jo mums tikrai reikia mokytis, mokytis ir dar
karta mokytis(kaip sakė vienas įžymus dėdė) tai ištikimybė.
/Vaidas Jakutis.Gyvenimas degtukų dėžutėje./