Primena knygą, nervų galiukais parašytą, idioto šypsena besišypsančią. Sklidiną šiems būdingo gyvenimo džiaugsmo, o gudrią it piramidžių katė. Dabar jau akivaizdu: kiek žmogus savyje turi, tiek knygoje ir suranda. Be ypatingų pastangų. Be ypatingų pastangų ir užmiršta. /Aidas Marčėnas/
Aš paslaptį žinau ir jos nebelaikysiu, Tačiau ją vien tik tau dviem žodžiais pasakysiu: Mylėdamas tave, aš eisiu į kapus, Mylėdamas tave, aš vėl gyvent atgysiu.
Mylėdami mes baimingai stebime mylimojo mintyse susidariusį atvaizdą. Kai mūsų jau nedomina, kaip mus mato tas, kurį mylime, vadinasi, mes jo jau nebemylime. /Milanas Kundera/