Kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro; bet dažnai mes taip ilgai ir su gailesčiu žvelgiame į uždarytas duris, kad nematome tų, kurios atsidarė. /Alexander Graham Bell/
Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis - vanduo, čiurlenantis tamsioje uoloje, šaukiantys balsai, žemė, byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus. Eikime dar toliau ir paklauskime, kaip Laikas atrodo? Jis - sniegas, tyliai krentantis į juodą šulinį, senovinis begarsis filmas, kuriame šimtas milijardų veidų lyg naujametiniai balionai krenta žemyn, krenta į nebūtį. Tai va kaip Laikas kvepia, atrodo ir skamba. /Bredberis, Rėjus. Marso kronikos. Vilnius: Vaga. 1992, 86p./
Racionalus žmogus pats adaptuojasi prie savo aplinkos. Neracionalus gi atkakliai bando pačią aplinką pritaikyti prie savęs. Kaip tik todėl visas progresas ir priklauso nuo neracionaliųjų. /Džordžas Bernardas Šo/
Jūs galite užmerkti akis, ________ kad nematytumėte dalykų, kurių nenorite matyti, ________________bet negalite užverti savo širdies dalykams, kurių nenorite jausti...