Pažintis ir....

Sveikos,

kad ir kaip keista ar juokinga, o gal ir ne pasirodys, bet reikia man patarimo iš moterų pusės kaip elgtis ir ką daryti, nes niekaip žmogaus nesigauna pamiršti ir trūksta žmogaus.

Viskas prasidėjo nuo universiteto (antros studijos), pirmus du metus nuo susipažinimo ją mačiau kaip tik draugę ir nieko daugiau, buvo ten toks susižavėjimas ir viskas. Vėliau ji pradėjo traukti daugiau, tiesa, turėjo vaikiną, dėmesį aš jai rodžiau, kviečiau susitikti, nepavyko. Šiais metais pavasarį prisipažinau jai ką jaučiu, tuome sužinojau, kad jau keturis metus draugauja su vaikinu. Ok susitaikiau su tuo gyvenimas tęsiasi nauja pažintis, bandymas pamiršti senąją. Gegužės mėnesį bendraujant el paštu pasakė ji, kad išsiskyrė su vaikinu. Aišku pažinti su nauju žmogumi aš nutraukiu ne iš karto bet kažkur per savaitę. Vėliau bandau pakviesti ją susitikti, tiesaus atsakymo iš jos nei taip, nei ne nėra. Vėliau ji parašė, kad po išsiskyrimo su vaikinu turi finansinių problemų (skolą) ir tikriausiai išvažiuos į Angliją kuriam laikui dirbti, bandžiau pagelbėti su darbais (ok, čia truputį ne visai į temą), ji nei atsisakė nei neatsisakė pagalbos bet paprasčiausiai nieko nedarė tuo kl (taip pat jos nespaudžiau, nes žmogus elgiasi taip kaip nori). Dėl susitikimų kiek siūliau susitikti, dažniausiai atsakymas buvo, kad dabar neturi laisvo laiko ir, kad susitiksim vėliau. rugpjūčio mėn viduryje, susirašinėjant, nežinau tyčia ar netyčia pokalbių programoje pas ją buvo įjungta vietos nustatymo funkcija, ir tada sužinojau, kad rašo ji jau nebe iš Lietuvos, tiesa pora dienų prieš tai dar prašė šiokios tokios pagalbos (ne finansinės) ir, kad sustabdyčiau save nuo išskridimo į Angliją, viską atvirai parašiau, ką jaučiu ir t.t., Gavau atsakymą, kad ji man, to ką aš jai jaučiu nejaučia. Vėliau iš jos visą savaitę gavau laiškus su atsiprašinėjimai ir jeigu atvirai, pasijaučiau nepatogiai.
Na viską aš šioj vietoj suprantu, tik nelabai suprantu kaip vienu metu, dar ne universiteto aplinkoje nebendravę žmonės (nes kaip jau rašiau vengė susitikti tiek kai turėjo vaikiną, tiek kai jo neturėjo), gali pajausti kažką vienas kitam. Tokia ta situacija nors pačiam nelabai maloni, nes labai jau daug nervų, niekam neparodytų jį man kainuoja.

Nesupratau problemos

Pamiršau klausimą parašyt. Kaip geriausia tokioje situacijoje elgtis? Ar bandyt dar kitaip kažkaip kalbėti, kažką keisti, ar ignoruoti ir nerodyti iš viso dėmesio, ar dar kažkaip elgtis? Kitaip tariant viduje vis dar norisi, kažkaip situaciją pakeisti, nes bendrauta daugiausia buvo studijų temom, o ne kur nors nueita kartu ir t.t. Kitaip tariant nebuvom dar susitikę pabendrauti ne studijų reikalais, o ji sakė, kad man nejaučia to, ką aš jaučiu jai. Dar kitaip tariant žmogus patinka labai, ne tiek išore, kiek vidinėm savybėm, charakteriu ir, kad ir kiek stengiuosi ją pamiršti vis grįžta prisiminimai ypač kai nueinu į universitetą.

Pamirsk ja. Rimtai. Jei bent kiek domintum kaip vaikinas, tai butu norejus susitikt. O ji bendravo su tavim greiciausiai tam, kad paskolintum pinigu. Arba butu grazinus, arba ne. Visko buna. Ir nera 100 proc.garantijos, kad tiesa pasake, jog su vaikinu issiskyre, gal jie dar kartu, todel nenorejo su tavimi pasimatyt. Na, nesvarbu, kaip ten buvo, bet... pamirsk ja ir gyvenk toliau. Tu jos kaip vaikinas nedomini. Rasi kita.

Jei atkakliai jos sieksi, gali būti visko. Žinau ne vieną atvejį.

Bent jau man tai tokie "atkakliai siekiantys" daugiau pasibjaurėjimo ir gailesčio sukėlė nei kad pasiekė kažkokius teigiamus rezultatus, tad ne visoms ir ne visais atvejais tie "atkaklūs" tinka.

O atsakant į temą, manau, gyvenk tu savo gyvenimą, nereikia nei ignoruoti, nei atkakliai lįsti ir bandyti keisti, ko pats vienas nepakeisi. Elkis paprastai, nei kaprizingai, nei piktai, nei nuolankiai. Jeigu bus skirta, susieisite, o dabar, panašu, tokių galimybių nėra. Tik kitą kartą pasistenk nekurti rimtų santykių, kol neužgydei senų žaizdų.

Na vat dėl to ir aš abejoju ar tas atkaklumas padės šiuo atveju, aišku niekad nežinai kaip kuris žmogus reaguos. Nors jau mačiau, kaip ji reagavo į neutralų bendravimą, t.y. nerodant per didelių siekių, tuomet pati ir pasakė apie išsiskyrimą su buvusiu vaikinu ir tai, kad jaučiais puikiai tai padariusi, o aš tai supratau kaip supratau... Šiuo metu, realiai ką darau, tai antrą savaitę nieko jai nerašau, aišku nėra lengva nerašyti, nes prieš tai susirašinėjom kiekvieną arba kas antrą dieną, bet matau, kad vėl pasikeitė jos elgesys, kad ir tam pačiam facebooke, nes kol rašinėdavomės ir rodydavau dėmesį tol ji mėtydavo, postindavo, tokias dviprasmiškas užuominas apie meilę, santykius, bendravimą ar nuorodas į youtube dainas apie meilę, santykius ir t.t. ta prasme reikšdavosi daug aktyviau. Čia iki šio paskutinio prisipažinimo. Dabar tylu, o ką tai reiškia nežinau.

Gyvenimą tai gyvenu, iš esmės niekas nepasikeitė, darau tai, ką ir dariau, t.y. fotografuoju ir facebooke "reklamuojuosi" , tik labai nesinori tokio žmogaus parasti, kol dar yra nors ir, kad minimaliausių, menkiausiu šansų, t.y. tol, kol ji neturi antros pusės tai vat ir nesu tikras, nežinau kaip geriausia elgtis, nes vieni sako taip kiti kitaip... Tuo labiau aišku, skubėt aš nenoriu bet kai jau 27 m ir jai tuoj jau tiek pat bus, žodžiu... Tik dabar dar laukia apsilankymai universitete, o universitetas man ją kaip nežinau kas primena, nes ten daugiausia laiko kartu praleista, tai vėl ten nuėjus visi prisiminimai grįš kai buvom kartu, o tuo pačiu ir nuotaika aišku keisis.

Suprantu. Bet daugmaž visi turi gyvenime tokių patirčių ir jas pereina, toliau sėkmingai gyvena. Susiimk ir išgyvensi, stenkis tik tiek negrūzinti pats savęs visokiais prisiminimais, nuo tavęs paties priklauso tavo gyvenimo kokybė.

Atkaklumas gerai, bet reiktu zinoti kada sustoti. Mane, kadaise, kadrino vienas toks atkaklus... nu taip uzkniso... Is pradziu susirasinejau tik is mandagumo, nekreipdavau demesio i jokias uzuominas ir nesuteikdavau jokiu vilciu, kad tarp musu galetu buti kazkas daugiau. Bet tai po pusmecio tas atkaklumas pradejo ikyreti ir as tiesiog nustojau atrasneti. Atrasydavau po savaites ar dar reciau, tipo mol, "suprask, kad neturiu tau laiko, nes tu manes NEDOMINI"... Nesusiprato, vistiek rase... Nustojau atrasineti isvis. Iki siol koki karta per metus paraso, o mane jau purto nuo to, kai pamatau kad JIS raso

Tokį dalyką tikrai suprantu, kad atkaklumas turi savo ribas ir reikia jausti kada ta vieta kai reikia sustoti. O šiaip gal galima būtų sužinoti kaip tas jo "atkalumas" pasireiškė? Ta prasme siūlydavo susitikti ar kažkas panašaus, įdomu pasidarė?

Gal ir vertas dėmesio pasiūlymas, bet kol kas žiūrėsiu kaip reaguos į nebendravimą, ar ignoravimą, nes prieš tai jau kaip ir rašiau, susirašinėjom mes beveik kiekvieną dieną.
Kad rasiu kitą tai aišku. Žinau, kad čia būtų pats paprasčiausias ir mažiausiai nervų kainuojantis kelias, bet...
Bendravo ji su manim ne dėl pinigų, jei būtų bendravus dėl pinigų būtų juos ir paėmusi arba bent jau pasakiusi, kad reikia, o sakė, kad nejuokaučiau. Nes jai sakiau, kad galėčiau jeigu labai reikia paskolinti, bet aišku su tam tikrom sąlygom, kaip pvz: gražinti reiktų per max tris, mėn, antra, be sutarties tokios sumos niekada neskolinčiau (keturi nuliai).
Šiaip dėl vaikino ir išsiskyrimo nemanau, kad melavo, nes ir kitiems pasakojo, nors ką aš dabar galiu žinoti, kai po šio karto pasimatė, kad daug yra primelavus, na ar kitaip išsisukinėjusi nuo tiesių atsakymų.

Is pat pradziu rasinejo tik "siaip", be jokiu siulymu susitikti. Tipo "draugiskai" bendraudavom. Kartais tik lepteledavo, kad senai manes nemate ir noretu pabendrauti. Bet tai as nekreipiau demesio i tai ir ignoruodavau tokius pareiskimus. Vis galvojau, kad supras mano toki mandagu "atsisakyma" ir nebeikyres daugiau. Paskutiniu laiku tik buvo pradejes konkreciai svaigti - prisipazinimai ir t.t... Tuomet ir atsibodo galutinai. Nu nebuvo visiskai traukos tam zmogui...