Pažintis ir....

O kuo mano pasiūlymas neįtiko?


Taip.

Žinau, kad 2 mėnesius. Taip tik čia. Man ne. Ok nors jau rašiau, dar kartą parašysiu, nesunku. Jokių santykiu savo galvoje aš nesu susikūręs, galbūt, kol nežinojau, tol kol ji to nebuvo pasakiusi tiksliai, gal kažkas ir buvo panašaus, bet čia ir šitos temos nebuvo tuo metu. Paprasčiausiai nei aš jai dažnai rašau nei ką dabar. Pasiteiravau po dviejų mėnesių nerašymo, kaip sekasi ir ką veikia, kada grįš į Lietuvą, tiksliau ji pati parašė, nespėjau paklausti, parašiau ką aš veikiu.
Ok su ta foto knyga gal tokioj situacijoje ir būtų persistengta. Dėl to dabar čia ir parašiau tą klausimą apie foto knygą, kad nepadaryti klaidos, o beje pdf sukurti ir sumaketuoti man nieko nekainuotų ir tai nebūtų kažkas brangaus, nes viską padaryčiau pats. Atsispausdinti pats knygos nesugebėčiau, nes neturiu kur ir kaip, t.y. jau reikėtų naudotis tuo užsiimančių firmų paslaugomis. Santykių nėra, bet kaip jau kažkas rašė šitoj temoj, jeigu atkakliai siekiama tikslo galima jį pasiekti, gali ir nieko nebūti, bet nepabandęs nesužinosi. Suprantu, kad jeigu aš pradėsiu vėl apie tą patį jai rašyti, t.y. apie tai, kaip jos man trūksta ir t.t. nieko iš to gero visai nebus.



Na kadangi tema apie tai sukurta tai ir rašau apie tai, nes kitaip bus offtopic'as. Planuose ji šiuo metu yra tik tokiuose, kuriuose aš bandau sugalvoti kaip visą šitą situaciją padaryti kitokią ir taip nežinau ar tą padaryti galima, bet jeigu nebandysiu tai ir nesužinosiu. Elgesio forume nesimato.

Apie nuotraukas jau rašiau, kad daugumą jų ji jau būtų mačiusi, kai kurių ne ir tik būčiau sudėjas jas į vieną knygą, bet kaip ir rašiau, jau šito atsisakiau. Ar išsigąstų ar ne nežinau, nes manau, kad pakankamai gerai mane pažįsta.



Tiko Jūsų pasiūlymas.

aa, nu nors tiek gerai nors vis tiek butu lb keista





Papildyta:

liguista yra tai, kad tu nuolat apie jangalvoji, nors tarp jusu visiskai nieko nebuvo.


kodel tu manai, jog ji tave gerai pazista? gi jus nebendrave praktiskai ne mokslu reikalais. as tai pvz tikrai nepazistu savo grupioku gerai, nors moksluose bendraudavom daug, ir baliavoje esam ne karta, ir lauko praktikose po menesi gyvendavom gana mazoj erdvej. bet vis tiek negaliu sakyt, kad juos pazistu

Būtum įdėjęs savo laiko, tai akivaizdu..

Kažkada gavau nuspalvintų origamių rinkinuką (savos gamybos). Aišku davėjui jie beveik nieko nekainavo, ir buvo labai gražūs, bet man tai buvo signalas, kad kažkas ne taip. Galiausiai aš jo rimtokai išsigandau, nes susigaudžiau, kad yra prisisvaigęs lygioj vietoj.

Linkiu, kad jūs nebūtumėt lengva šio atvejo forma.

Beje, nenoriu pasakyti, kad matau kažką blogo savos gamybos dovanėlėse ir siurprizuose, netgi priešingai (nemėgstu blizgučių, vertinu darbą). Bet ne visada tai (kaip ir brangi dovana) yra tinkamas sprendimas.

Tavo postu skaitymas kelia galvos skausma.
"Taip, as dariau, bet nenorejau, taciau dariau, nes viskas yra taip, kad nedaryciau kitaip, o darymas kitaip, juk gi yra nieko tokio, ar ne, as bent jau taip galvoju. "

Tau kiek metu prireiks, kol daies, kad neidomus esi jai?
Sedi cia ir kuri kazkokias idiotiskas strategijas, konsultuojiesi, kad klaidos nepadaryti.

Na psichologas ar psichiatras, manau, kad nepasakytu, kad tai yra liguista ar kažkas tokio tiesiog prisirišimas prie žmogaus, kuris su laiku praeina arba ne visai. Arba kitaip, nesu psichologas ar psichoterapeutas tai nežinau ką daugiau pasakoti, bet galvojimas apie patinkantį asmenį nėra liga arba kažkas tokio, bent jau teismo psichiatrijos vadovėlyje tokio dalyko nebuvo aprašyta, kai mokiausi. Čia tik mano nuomonė. O šiaip iš šalies gal ir atrodo.

Kodėl aš manau, kad ji mane neblogai pažįsta? Todėl, kad nemažai mes ne mokslo temom esam bendravę gmail'u ar tuo pačiu facebooku, aišku gyvai nedaug bendravę ne mokslo reikalais, bet per tuos du ar du su puse metų kažkiek pokalbių buvo ir gyvai universitete. Bet čia tik mano nuomonė, nors kita draugė su kuria taip pat susipažinom tik universitete ir daug mažiau bendravom, tiek gyvai, tiek virtualiai gali laisvai ir tiksliai pasakyti kai kurias mano būdo savybes ir tiksliai, net pats nesenai nustebau.


Papildyta:



O man šiuo atveju mano nuotraukos, yra tik nuotraukos ir pačiam jos nei patinka nei nepatinka, nevertinu aš jų bet esmė tame, kad kiti sako, jog nuotraukos geros tai tik tas.

Supratau tą.

o tu gal paklausk viena kart psichologo, ka jis mano uzuot manes, ka jie pasakytu.
man tavo mintys atrodo liguistos pvz, o pats to nematai, nes neadekvaciai save vertini

Tokių situacijų su Lapino konsultacijom yra delfyje. Tai gali ir atrodyti, kad liguistos tos mintys, aš nieko nesakau ir neneigsiu, kiek žmonių tiek ir nuomonių. Nei vienoj vietoj šiam forume nebus mano kažkur parašyta, kad esu kažkoks išskirtinis ar tipo labai geras. Galbūt parašysiu (nors man regis rašiau jau), kad trūksta man pasitikėjimo savimi kai kuriose situacijose, tą pats suprantu ir matau, žinau kur to dalyko trūksta.

tai taip ir pragyvensi visa gyvenima nepasitikedamas savimi ir gododamas nepasiekiamos meiles?

Viso gyvenimo svajodamas apie ją aišku, kad nepragyvensiu arba tai būtų kvaila, kažko tikėtis kokius 3 ar 4 metus, nors iš kitos pusės vasario mėnesį bus jau metai, kai iš čia kažko tikiuosi. Bet gal vasarį jau nebesitikėsiu.
Jau ir dabar spėju kvailai atrodo.

Apie tą pasitikėjima savimi, taip pat rašiau, kad matau ko manyje trūksta ir stengiuosi tas savybes keisti. O šioje vietoje nemanau, kad jo man trūksta, nes žinau, kad jeigu nustočiau galvoti apie ją arba kažkokiu mistiniu būdu ją pamirščiau, būtų lengviau pradėti santykius su kitu žmogumi. Šiaip pačiam įdomu, kodėl aš taip užstrigau už šio žmogaus ir kodėl man jis taip patinka ir nepasimiršta ir taip man rūpi kaip jai sekasi ir t.t.. Gal todėl, kad charakteriu bent jau man labai primena mane.
Tai va to ir nesuprantu, ir kažkodėl norisi vis bandyti kažką pakeisti ir kaip jau sakiau nežinau ar tai įmanoma ir tai galbūt yra klaida, ir laiko švaistymas, bet. Taip ir vėl kartojuosi.

bet vien sededamas ir galvodamas gi nepamirsi jos. negi tikrai ketini 3-4 m svajoti apie ja?
taigi nuvaziuok pas ja, susitiki, atvirai pasakyk ka jauti ir ko noretum. bet ne per aplinkui, o komkreciai viska papasakok, ka ir mums cia papasakojai. ne uzuominom, o komkreciai pasiulyk buti tavo mergina. ir jei atsisakys, gal tau bus paskui lengviau nuo jos atsiribot.

Atkaklumas, mano galva, padėtų tik tuomet, jei su žmogumi gyvai dažnai matytumeisi, pvz. bendradarbiai. Tada pripranti prie žmogaus, jo manierų, jis tampa saviakas ir galbūt vieną dieną ilgiau vienišaujant prisileistum tą žmogų. Gal kažkas nutiktų, kokia nelaimė ir tas žmogus pirmas atskubėtų, paguostų... Na kaip filme
Kitu atveju aš nematau vilčių. Tik koliažais ar fb žinutėmis neprisitrauksi žmogaus, kuris tau nieko nejaučia.

Mano atveju net nepadėjo gyvas pastovus matymasis, po to vasaros atosotogos, kurios išskirdavo ir neva galėjau pasiilgti žmogaus. Jei žmogaus šalia savęs nematai kaip savo vaikino ar vyro, tai ir nematai. Turbūt dar priklauso nuo charakterio, jei moteris tvirta, su nuomone, tai niekaip vyrukui nepavyks.
Manasis klasiokas iš kailio nėrėsi, protėjo, bet ne mano "chemija", ne mano žmogus Jis man pridėdavo raštelių, na jie visai meilūs būdavo, net rūpindavosi manimi, žiemą primindavo šaliką, kad nesušalčiau Bet o ką aš? Pripratau prie tų raštelių, stengimosi atsisėsti prie manęs suole, kad neatsisėtų suolo draugė. Pripratau net prie to, kad gaudydavo mane kur atokiau koridoriuje ir net nebesivaldė ir graibė per megztinį papus Tame ir esmė, kad aš net dėmesio nekreipiau, nes man tas žmogus buvo tik žmogus. Aš net neanalizavau ką jis ten jaučia, ar jis ten kenčia dėl manęs, ar kas jam ten darosi. Neeidavau pas jį į svečius, nes jis nuomojosi ir gyveno vienas, šeimininkas kitame gale. Nerūpėjo ar meškiukai šlapi pas jį ar ne. Šlapi meškiukai turėjome posakį tarp draugų, kai įsimylėjėlis verkia naktimis apsikabinęs kokį pliušinį žaislą Nerūpėjo niekas, nes nerūpėjo tas žmogus. Jis man buvo tik klasiokas