QUOTE(Lu @ 2014 10 25, 12:38)
Savaite, bet visa savaite po labai maza doze. Gydytoja, sake, kad, jeigu per ta savaite nepabloges, tai ir pasilikti su ta maziausia, bet jei pabloges, pasididinti. Tai vis svarstau del to...Vakar buvau i pardes isvaziavus, rinkau dazus, duris ir kitokius visokius dalykus butui ir kazkaip jauciausi visai pakenciamai, nors tarpais sunkoka buvo, labai sunku apsispresti del visko

kokia spalva, atspalvis per tamsus arba per sviesus, tas nesiderina prie to ir pan. Neimanoma, taip sunku dabar apsisprest
Dozes didinimo irgi neapsisprendziu... Vienas psichiatras sake, kad padidinciau, o kita gydytoja liepe stebet situacija ir didinti, jeigu pabloges. Bet kartais atrodo, kaip gali dar labiau pabloget, nes jau ir dabar labai blogai

Galbut, jeigu padidinciau, tai greiciau tas poveikis ateitu? Labai reikia greiciau jo sulaukti, nes tiek darbu visokiu yra, o nieko nesinori. Be to, pries vaikelio gimima jau noriu pilnai stovet ant koju, nebegaliu depresuot. Kaip jus manot, kaip man pasielgti?
QUOTE(niedulis @ 2014 10 26, 09:48)
Jauniute, pirmiausia reikėtų nustoti iš viso apie tai galvoti. Jūs turit GYVENTI. Aš irgi gruodžio 4 d. Važiuoju darytis gimdos kaklelio tyrimą. Vat kai bus blogas tyrimas, tada ir nervinsiuos

. Tiksliau - bus atitinkama veiksmų seka.
Taira, tai vadinama mąstymo klaidom. Apie tai labai gerai parašyta knygoje Geros nuotaikos vadovas (atsiprašau, jeigu jau nusibodau su šios knygos reklamavimu, bet tai tapo mano parankine knyga).
As irgi dariausi ta tyrima. Del rezultatu siek tiek jaudinausi, bet tikrai nepanikavau. Be to, as turiu tokia mazyte igimta ataugele kaklelyje, tai ir vezio tikimybe man didesne. Bet tyrimas buvo geras

Tikrai nieko nepakeisi bereikalo nervuodamasi. Suprantu, kad sunku tiesiog imti ir nesinervuoti, nes lenda tos mintys visokios. Ir is dalies visai normalu, kad jos lenda. Tik nereikia joms pasiduoti. Jei ir bus kas nors negerai, nors labai del to abejoju, tai tada ir reikes spresti problema. O dabar tau reikia atsipalaiduoti ir ramiai tu rezultatu sulaukti
QUOTE(Sabalyte @ 2014 10 26, 12:47)
Sveiki, man būdinga būdo savybė taip pat perfekcionizmas. Viską stengiuosi atlikti gerai, net labai gerai, nenoriu nuvilti žmonių darbe, namuose. Anksčiau apskritai neskaičiuodavau laiko, pastangų, negalvojau apie savo sveikatą. Jei kas nepasiseka, įsikabinu į tai su dar didesne jėga, reikalauju iš savęs maximumo arba pradedu bijoti tos situacijos, vengti, pvz. vairavimo. Net ir nerimo situacijoje baiminuosi, kad kiti pastebės, ką pagalvos. Turbūt ir nerimas dėl to nepuola vienumoje. Vat labai sunku būti netobula, kai visą gyvenimą iš savęs reikalauji maximumo. Bet kažkaip mokausi daugiau laiko skirti sau, kartais pasakyti ne, pailsėti, daugiau judėti. Aišku tam reikia be proto daug pastangų ir tikrai sunkiai gaunasi, bet pamažu, pamažu gal pavyks
As irgi turiu ta pati perfekcionizmo sindroma (manau, daugelis, kas susiduria su panasiomis ligomis ji turi). Visada stengiuosi viska padaryti kuo idealiau.. O dabar to nepavyksta padaryti ir griauziu save nuolat, kad negaliu nusprest, negaliu to padaryt, ano. Zinoma, galvoju ir apie praeities situacijas.
Vis prisimenu savo dedes poziuri ir zodzius apie popierine spauda. Jis vis uzsimena, kad ji isnyks ir pan., o as dirbu toje srityje. Jis megsta daznai ka nors kritisko uzmesti ir man taip istringa tai i sirdi. paskutini karta pries koki menesi kazka panasaus jis pasake, tai netgi, manau, kad nuo to laiko man ir pablogejo. Stipriai nukrito pasitikejimas savimi ir pradejau jaustis nieko verta, o is to seke ir visi kiti blogumai, kurie kamuoja dabar.