QUOTE(RitaRazi @ 2014 11 30, 20:16)
1. neperšu savo nuomonės - juk mes galim skirtingai dalykus matyti ir suprasti, bet aš savo vyrui pasakyčiau, kokius vaistus ir nuo ko geriu. Spėju, kad numano

pasakyčiau tam, kad neturėčiau paslapčių - kaip sakoma, tiesa padaro mus laisvus
2. kad viskas bus gerai - nusiteikti reikia nepriklausomai nuo to, žinos vyras ar ne. Tai nesusiję dalykai, mano galva
3. kodėl gi vyras stengiasi nukreipti dėmesį nuo tos temos? Bando apsaugoti jus, save ar slepiatės kartu nuo jūsų būsenos? O gal vyras saugo jus, nes laukiatės?
4. nebėra mano ar tavo problemų, yra "mūsų" problemos šeimoje. Tai visa ko pagrindas.
5. Jus tie dalykai ir grauš, nes pati jaučiate, kad turite kažkokią "paslaptį" nuo savo vyro. Todėl ir sakau - tiesa padaro mus laisvus. Ką tai galėtų pskeisti jūsų santykiuose su vyru? Gal pasakius ir jums ir jam palengvėtų ir nebereikėtų vengti tų temų ar bijoti, kad sveikata gali pablogėti ir pan.
Psichologė ne veltui "griebė" už skaudžios vietos - juk ne tam pas ją einate, kad glostytų? Kartais iš psichoterapeutės išeinu taip, kad tik

kas sakė, kad su savimi lengva?
Yra toks amerikietis dr. Seuss, kurio frazę aš laikau savo dabartinio gyvenimo moto:
"Be who you are and say what you feel, because those who mind don't matter and those who matter don't mind"
Taira1, nepritariu šiuo atveju jums.
Aš nesiimčiau taip vienareikšmiškai vertinti psichologo veiksmų. Jo darbas - ne glostyti, o gydyti.
O nuslėpdama nuo vyro savo ligą ar būseną gali garantuoti sau laimingą ateitį be problemų?
Šeimoje gyvendama nepabėgiosi nei pas mamą, nei pas draugę būsenoms pasipasakoti. Pas psichologą irgi neprivaikščiosi. Juk kartu bus auginamas vaikas. Manau, sąžininga, kad vyras žinotų.
Neperšu, tik išsakau savo matymą.
Na, labai jau įvairios nuomones siuo klausimu. Vienos negali gyventi nepasakiusios visko savo vyrams, kitos nemato prasmes visko pasakoti. Labai aciu už išsakytas nuomones. Jusu visu postai labai reikalingi
As tai vis dar pasimetusi siuo atveju. Norėčiau būti atvira su vyru, bet siuo metu, manau, kad dar nesu pasiruošusi jam visko iškloti. Ir manau, kad nuo pasakymo man bus blogiau (ko dabar man ypač reikia išvengti). Kadangi pažįstu savo vyrą, tai jis tikriausiai labai susirupins, nulius, nežinos ko imtis, galva užsikimš visokiom neigiamom mintim. O ir pasakyčiau apie tai tikriausiai per daug dramatiškai...Dabar mums reikia kuo teigiamesniu emociju, tai galvoju, kad jeigu dar galiu gyventi daugelį būsenų laikydama savyje, tai dar ir reiketu taip pagyventi. Kaip bus vėliau - nežinau. Jautrus man dabar laikotarpis (ir ne vien dėl atsinaujinusios blogos būsenos, bet ir dėl nestumo), i viska labai sureaguoju, greitai prarandu pasitikejima savim. Kai vyras visko iki galo nežino, galiu jaustis žmogumi.
As pati kol kas negaliu susitaikyti su tuo, kad turiu toki sutrikimą, kad jis gali vis atsinaujinti, labai noriu išlikti tokia, kokia buvau, kuo greiciau pasveikti ir nesusitapatinti su visom šitom nesamonėm. Jei ateis laikas (tikiuosi neateis), kai turėsiu mokytis gyventi šiek tiek pakitusi emocini gyvenimą, suprasti, kad galbūt tokia pati kaip anksciau ir nebūsiu, tai priimsiu save tokia, kokia esu. O tada ir vyrui galėsiu pasakyti. Dabar dar toks jausmas, kad pati nuo savęs tai slepiu.
Jauniute, taip, as is Kauno