Iks, peržiūrėjau tavo nuotraukas, iki šiol nesu mačiusi.
Bendriausia nuomonė - tavo galva protingesnė už tavo akį
Žinok, ilgai galvojau prieš rašant, nes sunku tiksliai ir aiškiai pasakyti tai, ką noriu. Išmąstytos man tavo nuotraukos. Kž disbalansas yra tarp minčių/kalbos (nežinau, kas tu tokia, kur dirbi, bet kad kalba stiprioji tavo pusė - akivaizdu) ir jausmų/prisilietimų/kažko iki ar jau virš-kalbinio. Tavo nuotraukos pasakoja ir turi pretenziją iliustruoti mintį. Gal ir gerai, jei linksti į abstrakčią, konceptualią ar kaip ją bepavadintumėm fotografiją. Tada keliu rankas, nes šis žanras man svetimokas.
Bet man žiūrint, atrodo, kad tu gali daugiau. Akivaizdu, kad proto netrūksta, o jo labai reikia fotografuojant, niekada netikėjau pasakymais - "fotografuoju vien iš jausmo" ir pan. Jausmas gerai, bet jo įforminimui, elementariai kompozicijai sukalti ir kt dalykams būtina mąstyti ir galvoti. Bet kadangi tu jau tokia galvota (pagal galimybes ir reikalavimai, kaip šitoj diskusijoj apie ND), tai man atrodo, kad tavo nuotraukoms dar trūksta. Sunku pasakyti, kas tai turi būti, bet ne kiekybinio, o kokybinio šuolio čia reiktų. Nežinau, kaip tai atsitinka - gal įsimylėjus kokį fotografą, gal savaime, gal ką pamačius perskaičius ištiktų, pamiršus kultūrinius klodus, pamiršus kalbėti, peršokus tai, ką žinai, matei, skaitei... man čia vėl prašosi analogiją su santuoka - na, gali susituokti viską gerai apmąsčius (finansus, socialinę partnerių padėtį, interesus, lūkesčius ir t.t.), anksčiau juk nemažai porų panašiai ir buvo sutuokiamos, bet vien mąstymu pasikliovus neįmanoma žinoti, ar santuoka tikrai pavyks, ar santykis įvyks. Kž tokio mažiau apčiuopiamo čia dar trūksta. Ko ir įvardint negaliu, palinkėti tik - kad nutiktų

Tada gal žiūrėti man bus įdomiau, tada iš nuotraukų žinosiu/jausiu, kas tu tokia, ką mėgsti, kas tau artima, tolima, svetima, ko baisu ir kur jautru. Dabar nejaučiu. nelabai aš aiškiai, bet tikiuosi, kad tu pagausi tarp eilučių